XII. Gyvenimo vingiai, padaro neatitaisomą žalą...

Čiupau striuke ir bėgau prie pirmo pasitaikiusio troleibuso. Ranokos drebėjo.

Kad ir kaip nemėgau savo motinos bijojau. Bijojau prarasti ją. Bijojau našlaitės titulo.Bijojau, atsakomybės jei ji numirs. Bet to nebus. Aš tikiu. Ji pasveiks. O gal aš tik raminu save?

Išlipau ir visu greičiu nuėjau į ligoninę. Pakeliui pastūmiau senuką su lazda. Jis parvirto ir pradėjo kolioti mane.Tačiau aš negirdėjau jo žodžių. Paklausiau sesėlės kur guli mano motina ir nuėjau ta puse. Šioje ligoninėje buvau pirmą kartą. Nemaloni vieta. Baltų plytelių urvas.

Kai atidariau duris prie vamzdelių prprišta radau mamą. Ji sunkiai atvėrė vokus. Pamačiusi mane neusišypsojo.

- Mama!,-kaip beprotė sušukau.

- Sveika, Gintare,- pavargusiu tonu tarė ji. – Paklausyk dukrele. Žinau ,kad mano laikas čia baigėsi. Tai tikrai bus sunkus smūgis tau bet yra kaip yra. Dabar tu būsi mano vietoje. Neprarask galvos tavo gyvenimas dar nesibaigė. Tu jauna ir graži. Būk protinga. Atėjo laikas tau būti suaugusia. Labai norėjau pamatyti savo anūkus, tavo vestuves bet dievas man nedavė tiek laiko. Prašau nepamesk galvos. Aš noriu kad likusį gyveinmą tu nugyventum laiminga su puikia ateitimi.

- Mama. Tu nemirsi. Tu stipri ,- raminau ją ir save pasiėmusi jos ranką. Ji išslydo iš mano rankos. Akių vokai lėtai nusileido žinodami ,kad jau dabar niekada nebeatsimerks.

Jos nebėra. Viskas.

Akyse patvino ašaros. Mane išgrūdo iš ligoninės.

Atsisėdau ant suolelio.Ašaros susimaišė su sniegu. Aš likau dar vienišesnė šiame sumautame pasaulyje. Kodėl? Kodėl viskas kas bloga nutinka man? Kodėl visada gyvenimas yra toks nelaimingas?Kodėl?

Visi aplinkiniai stebėjo mane. Tai nervino ,bet nieko negalėjau padaryti.

-Gintare!

Tai buvo Tomas. Žmogus kurio taip nenorėjau matyti.

-Tomai,-sukūkčiojau. –Dink. Tu nelemtas šunie. Dink iš mano gyvenimo kiaule.

Jis apšalo. Tada tarė tai ir nuėjo:

- Sudie, kale.

Nesureagavus pyliau jam snukin ir įšokau troleibusan. Nustūmiau dar kelias bobutes ir atsisėdau. Verkiau. Šį kartą ašaros riedėjo nesuvaldomos.

Namo nenorėjau. Per daug prisiminimų. Norėjau patekti į tokią vietą kurioje neesu buvusi. Tą ir padariau.

Išlipau prie jo namų. Pasituktenau. Atidarė jis.

-Labas,- iškūkčiojau.

Jis žvelgė į mane sutrikęs. Tai truko neilgai. Jo šiltos rankos apkabino mane ir įleido vidun. Tik dabar pastebėjau kokia aš sušalusi. Man buvo taip gera čia jo glėbyje.

-Gintare, mieloji kas atsitiko?,- švelniai paklausė jis.

-Mano...mano mama mirė.

-O,-trarė jis užjaučiu. Būk gera nebeverk.

Taip apsikabinę prastovėjome dar pusvalandį ,kol aš nebeturėjau ašarų.

Domas užplikė arbatos. Išgėrėme tylėdami.

-Gintare gal tave palydėti namo? Tu tokia išbalusi.

-Ne,-tariau. – Ten tiek daug prisiminimų.

-Tai miegok pas mane,- susirūpinęs pasiūlė jis.

Linktelėjau.

XI. To Negali Būti.

Štai pradėjo kristi sniegas. Kalendorinė žiema dar nebuvo prasidejusi, iki to liko dar gerų dešimt dienelių.

Snaigės visada mane žavėdavo. Atsisėdau ant palangės. Ji buvo šilta. Prasidėjo šildymo sezonas. Pažvelgiau pro langą.Jos taip gražiai sukosi ore, lėtai leidosi ant suledijusios žemės.

-Gintare! ,- šūktelėjo man mama iš virtuvės. Aš pašokau.

-mieloji, aš važiuoju į parduotuvę. Greitai grįšiu.

-Gerai,- sutikau. Visada mėgau likti viena namuose.Mano mintys jau kvietėsi draugus į svečius.

Motina apsivilko paltą ir išėjo. Rankomis prilaikiau Dodžį ,kad neišbėgtų kartu.

Pasikviečiau Ievą. Su ja susipažinau prieš kelias dienas. Simpatiškoji mano draugė atėjo pas mane greitai, visa snieguota.

-O sveika.

- Oh... pūga. Labas,- pasisveikino ji ir nusivilko savo juodą striukę. Tada nuo savo rudų plaukų nusivalė snaiges.

- Einam į mano kambarį. Gersi arbatos ar kavos?,-pasiteiravau.

- Gersiu gal...arbatos.

Į puodelius įdėjau arbatos pakelius. Tada užpyliau verdančio vandens ir padėjus arbatinuką nuėjau prie laiptų. Ieva iš paskos. Ji gerai nežinojo kur mano kambarys.

Mano kambarys buvo šaltos, žalios spalvos. Per vieną sieną buvo didelė juodo medžio lentyna. O už durų iškišimo komoda.pačiame iškišime buvo įrengta spinta. Visada ji man patiko.Ant komodos stovėjo kvepalų bonkutės , mažas manikenas-kabyklėlė papuošalams. Per vidurį buvo lova,ant jos Dodžis ir nešiojamasis kompiuteris. Nieko prabangaus, tačiau ir ne sena.

Ieva įdėmiai apžiūrėjo mano kambariuką. Apstulbusiomis akimis ji atsisuko į mane ir pradėjo liaupsinti.

- Vaaau. Koks gražus kambarys.

- Nejuokaujam,-tariau ir atsisėdome ant lovos. Ėmėme tarkšti.Su ja pašnekesiai buvo tokie stulbinamai lengvi. Kad ir leptelėdavau kokią nesąmonę regis ji to nepastebėdavo. Dievinu tokias akimirkas kai gali negalvoti. Nuo minčių apie nelemtą gyvenimą plyšdavo galva.

Ievai išėjus kai ką supratau. Tai kas man drąskė širdį.

Per stulbinamai trumpą laiką supratau ,kodėl mano vaikinas man atrodo toks prastas. Aš jo nemyliu. Niekada nemylėjau. Jam buvo svarbu tik tiek kad aš graži, kad galėtų pasipuikuoti manimi. Man pasidarė silpna.

Taigi mano meilė yra Domas. Tai neužginčytina. Žmogus kurio aš taip nemėgstu. Jis tarsi supermenas visada būna laiku ir vietoje. Bet aš nenoriu to pripažinti. Aš bijau, jį prarasti todėl ir nekovoju toliau. Mano praeitis visada mane slėgė man buvo negera nuo jos. Abėjoju ar aš tikrai turėčiau čia, Kaune draugų jeigu ne tyla. Ilgai tas netruks. Tai jaučiau. Reikia imtis to. Reikia užkariauti visų prisipažinimą.Kartu ir pasakyti Domui apie mane tai. Kol jis to nesužinojo iš kitų lūpų.

Netikėtai man paskambino nežinomas numeris. Atsiliepiau.

- Laba diena,- tarė pagyvenęs vyras. –Ar su Gintare Vasiliauskaite kalbu?

- Taip,- nedrąsiai atsakiau .

- Aš esu iš policijos. Jūsų motina, Giedrė Vasiliauskienė pateko į avariją ir yra sunkiai sužeista. Ji guli centrinės ligoninės renimacijoje.