XII. Gyvenimo vingiai, padaro neatitaisomą žalą...

Čiupau striuke ir bėgau prie pirmo pasitaikiusio troleibuso. Ranokos drebėjo.

Kad ir kaip nemėgau savo motinos bijojau. Bijojau prarasti ją. Bijojau našlaitės titulo.Bijojau, atsakomybės jei ji numirs. Bet to nebus. Aš tikiu. Ji pasveiks. O gal aš tik raminu save?

Išlipau ir visu greičiu nuėjau į ligoninę. Pakeliui pastūmiau senuką su lazda. Jis parvirto ir pradėjo kolioti mane.Tačiau aš negirdėjau jo žodžių. Paklausiau sesėlės kur guli mano motina ir nuėjau ta puse. Šioje ligoninėje buvau pirmą kartą. Nemaloni vieta. Baltų plytelių urvas.

Kai atidariau duris prie vamzdelių prprišta radau mamą. Ji sunkiai atvėrė vokus. Pamačiusi mane neusišypsojo.

- Mama!,-kaip beprotė sušukau.

- Sveika, Gintare,- pavargusiu tonu tarė ji. – Paklausyk dukrele. Žinau ,kad mano laikas čia baigėsi. Tai tikrai bus sunkus smūgis tau bet yra kaip yra. Dabar tu būsi mano vietoje. Neprarask galvos tavo gyvenimas dar nesibaigė. Tu jauna ir graži. Būk protinga. Atėjo laikas tau būti suaugusia. Labai norėjau pamatyti savo anūkus, tavo vestuves bet dievas man nedavė tiek laiko. Prašau nepamesk galvos. Aš noriu kad likusį gyveinmą tu nugyventum laiminga su puikia ateitimi.

- Mama. Tu nemirsi. Tu stipri ,- raminau ją ir save pasiėmusi jos ranką. Ji išslydo iš mano rankos. Akių vokai lėtai nusileido žinodami ,kad jau dabar niekada nebeatsimerks.

Jos nebėra. Viskas.

Akyse patvino ašaros. Mane išgrūdo iš ligoninės.

Atsisėdau ant suolelio.Ašaros susimaišė su sniegu. Aš likau dar vienišesnė šiame sumautame pasaulyje. Kodėl? Kodėl viskas kas bloga nutinka man? Kodėl visada gyvenimas yra toks nelaimingas?Kodėl?

Visi aplinkiniai stebėjo mane. Tai nervino ,bet nieko negalėjau padaryti.

-Gintare!

Tai buvo Tomas. Žmogus kurio taip nenorėjau matyti.

-Tomai,-sukūkčiojau. –Dink. Tu nelemtas šunie. Dink iš mano gyvenimo kiaule.

Jis apšalo. Tada tarė tai ir nuėjo:

- Sudie, kale.

Nesureagavus pyliau jam snukin ir įšokau troleibusan. Nustūmiau dar kelias bobutes ir atsisėdau. Verkiau. Šį kartą ašaros riedėjo nesuvaldomos.

Namo nenorėjau. Per daug prisiminimų. Norėjau patekti į tokią vietą kurioje neesu buvusi. Tą ir padariau.

Išlipau prie jo namų. Pasituktenau. Atidarė jis.

-Labas,- iškūkčiojau.

Jis žvelgė į mane sutrikęs. Tai truko neilgai. Jo šiltos rankos apkabino mane ir įleido vidun. Tik dabar pastebėjau kokia aš sušalusi. Man buvo taip gera čia jo glėbyje.

-Gintare, mieloji kas atsitiko?,- švelniai paklausė jis.

-Mano...mano mama mirė.

-O,-trarė jis užjaučiu. Būk gera nebeverk.

Taip apsikabinę prastovėjome dar pusvalandį ,kol aš nebeturėjau ašarų.

Domas užplikė arbatos. Išgėrėme tylėdami.

-Gintare gal tave palydėti namo? Tu tokia išbalusi.

-Ne,-tariau. – Ten tiek daug prisiminimų.

-Tai miegok pas mane,- susirūpinęs pasiūlė jis.

Linktelėjau.

XI. To Negali Būti.

Štai pradėjo kristi sniegas. Kalendorinė žiema dar nebuvo prasidejusi, iki to liko dar gerų dešimt dienelių.

Snaigės visada mane žavėdavo. Atsisėdau ant palangės. Ji buvo šilta. Prasidėjo šildymo sezonas. Pažvelgiau pro langą.Jos taip gražiai sukosi ore, lėtai leidosi ant suledijusios žemės.

-Gintare! ,- šūktelėjo man mama iš virtuvės. Aš pašokau.

-mieloji, aš važiuoju į parduotuvę. Greitai grįšiu.

-Gerai,- sutikau. Visada mėgau likti viena namuose.Mano mintys jau kvietėsi draugus į svečius.

Motina apsivilko paltą ir išėjo. Rankomis prilaikiau Dodžį ,kad neišbėgtų kartu.

Pasikviečiau Ievą. Su ja susipažinau prieš kelias dienas. Simpatiškoji mano draugė atėjo pas mane greitai, visa snieguota.

-O sveika.

- Oh... pūga. Labas,- pasisveikino ji ir nusivilko savo juodą striukę. Tada nuo savo rudų plaukų nusivalė snaiges.

- Einam į mano kambarį. Gersi arbatos ar kavos?,-pasiteiravau.

- Gersiu gal...arbatos.

Į puodelius įdėjau arbatos pakelius. Tada užpyliau verdančio vandens ir padėjus arbatinuką nuėjau prie laiptų. Ieva iš paskos. Ji gerai nežinojo kur mano kambarys.

Mano kambarys buvo šaltos, žalios spalvos. Per vieną sieną buvo didelė juodo medžio lentyna. O už durų iškišimo komoda.pačiame iškišime buvo įrengta spinta. Visada ji man patiko.Ant komodos stovėjo kvepalų bonkutės , mažas manikenas-kabyklėlė papuošalams. Per vidurį buvo lova,ant jos Dodžis ir nešiojamasis kompiuteris. Nieko prabangaus, tačiau ir ne sena.

Ieva įdėmiai apžiūrėjo mano kambariuką. Apstulbusiomis akimis ji atsisuko į mane ir pradėjo liaupsinti.

- Vaaau. Koks gražus kambarys.

- Nejuokaujam,-tariau ir atsisėdome ant lovos. Ėmėme tarkšti.Su ja pašnekesiai buvo tokie stulbinamai lengvi. Kad ir leptelėdavau kokią nesąmonę regis ji to nepastebėdavo. Dievinu tokias akimirkas kai gali negalvoti. Nuo minčių apie nelemtą gyvenimą plyšdavo galva.

Ievai išėjus kai ką supratau. Tai kas man drąskė širdį.

Per stulbinamai trumpą laiką supratau ,kodėl mano vaikinas man atrodo toks prastas. Aš jo nemyliu. Niekada nemylėjau. Jam buvo svarbu tik tiek kad aš graži, kad galėtų pasipuikuoti manimi. Man pasidarė silpna.

Taigi mano meilė yra Domas. Tai neužginčytina. Žmogus kurio aš taip nemėgstu. Jis tarsi supermenas visada būna laiku ir vietoje. Bet aš nenoriu to pripažinti. Aš bijau, jį prarasti todėl ir nekovoju toliau. Mano praeitis visada mane slėgė man buvo negera nuo jos. Abėjoju ar aš tikrai turėčiau čia, Kaune draugų jeigu ne tyla. Ilgai tas netruks. Tai jaučiau. Reikia imtis to. Reikia užkariauti visų prisipažinimą.Kartu ir pasakyti Domui apie mane tai. Kol jis to nesužinojo iš kitų lūpų.

Netikėtai man paskambino nežinomas numeris. Atsiliepiau.

- Laba diena,- tarė pagyvenęs vyras. –Ar su Gintare Vasiliauskaite kalbu?

- Taip,- nedrąsiai atsakiau .

- Aš esu iš policijos. Jūsų motina, Giedrė Vasiliauskienė pateko į avariją ir yra sunkiai sužeista. Ji guli centrinės ligoninės renimacijoje.

X. [tęsinys]

- Gintare, ką tu čia po velniais veiki?
Jis buvo taip arti.Prie pat manęs.
- Neįsivaizduoju,- tariau ir nuraudau.
Tada jis įsiskverbė į mano lūpas. Buvo malonu. Bet visvien negalėjau pakęsti ,kad manimi naudojasi. Ypač jis...
kai bučinys buvo baigtas pyliau jam galvon.
- Atsiprašau???
-Atleisk. Nesusivaldžiau. Tu tokia graži...,- šiek tiek sutirkęs tarė jis. - Nebijok mūsų niekas nematė.
-Tikėkimės ,kad niekas nematė,-piktai pataisiau
-Na nepyk,- tarė jis ir šyptelėjas nuėjo.
Atsistojau. Taip pat nuėjau.
***
Jaučiausi išnaudota. Ir pikta. kokio velnio ten lindau?Kartais mano protas veikia tikrai keistai.
Po mokyklos nuėjau pas Tomą. Kaip visada puikiai praleidome laiką. Neužsiminiau jam tik apie bučinį. Neabejoju jis būtų supykęs. Kartais verta patylėti.

X.Taip!

Sveiki. Kaip matau skaitovų daug, bet sekėjų tik tai 7... Jeigu skaitote tai būkite geri tapkite sekėjais!
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Atsikėliau pusę šeštos ryto ir nebegalėjau užmigti. Šiandiena turėjo išaušti sekmadienis. Nemaloniai nusipurčiau ,pagalvojusi kiek daug turėsiu šiandiena nuveikti. Būtų kur kas paprasčiau jeigu nebūčiau tokia bailiukė.
Pragulėjau galvodama visą valandą ir atsikėliau. Visi dar miegojo tik Dodžis pabudo su manimi. Pašėriau jį ir pavalgiau pati. Paskui apsirengiau savo juodus, beveik pilkus džinsus ir pilką džemperį su žydromis rožėmis. Apranga buvo tinkama.
Paskui atsisėdau ant sofos ir sušukavau šuniuką kuris jau baigė valgyti ir smalsiai žiūrėjo savo juodomis akytėmis.
Tai atlikus įsijungiau televizorių. Nors nerodė nieko mane dominančio reikėjo prastumti laiką.
Žinoma taip ir buvo. Kai išjungiau televizorių buvo dešimta ir jau galėjau eiti.
Rytas buvo niūrus ir ūkanotas. Apsirengiau juodą odinę striukę ir išėjau.
Ėjau tiesiai į rajono vidurį rankoje laikydama popiergalį kurį man vakar davė Kamilė.Ėjau, ėjau, ėjau. Tada pamačiau. Tai buvo gražus, balto mūro namas su rusvu stogu.Gražus sodas aplinkui ir dideli langai negadino vaizdo. Neatsispyriau pagundai slapčiomis apžiūrėti namą iš visų pusių. Susilenkusi taip ,kad pro langą manęs nesimatytų įėjau į kiemą. Sodas buvo dar gražesnis ne namas. Kad geriau galėčiau apsižvalgyti, atsitūpiau vietoje kur nėra langų. Čia nebuvo vėjo ir diena neatrodė tokia niūri. Tada pajutau šiltą ranką sau ant peties. Pašiurpau nes jau žinojau kas tai...
[tęsinys jau rytoj]

IX. Vėl naujos pažintys.

Šiandiena išaušo Lapkričio pirmoji. Mirusiųjų pagerbimo šventė. Aš ją švenčiu. Kas žino ,kada ateis mūsų laikas gulėti giliai po žeme, nejausti nieko. Užmigti amžinu miegu.Ateis laikas kai ir mus lankys giminės per šią šventę.Nors mes ir to nejausime ,jie ateis pagerbti mūsų jeigu mes eisime dabar.
Kaune man nebuvo ko lankyti.Tėvai išvažiavo į Vilnių. Aš pasilikau. Per daug blogi prisiminimai liko ten, sostinėje.
Pagaliau gavome atostogų. Nors šiek tiek atidėjau susitikimą su Domu. Nesinorėjo jam sakyti "viskas baigta" Juk jis toks keistas abejoju ar jis supras ką turėjau omenyje. Ką gi, dabar turėjau savaitę pasiruošti. Gerai pagalvojau ir supratau kad to laiko turi užtekti.Privalo.
Šeštadienis. Išlipau iš lovos beveik per pietus. Pirma tai, kad miegojau iki dvyliktos. Paskui dar valandą padrybsojau ir atsikėliau. Nosies jau nebeskaudėjo. Aš buvau garantuota ,kad jos nuo manęs atsikabino. Nors ir kaip kvailai pasirodžiau mano elgesys nebuvo pagirtinas. Aš niekada nebuvau saldainis. Esu tiesiog rami būtybė kovojanti už savo teises. Neseniai pradėjau jas ginti.
Šiandiena buvo neįdomi diena. Visi išvažinėję lankyti mirusiųjų. Dabar jau gailėjausi nevažiavusi.
Vėl lepinau savo šuniuką. Iš neturėjimo ką veikti , vėl jį maudžiau, šėriau. Dar sutvarkiau namus. Netgi abu aukštus.
Tada išėjau į lauką. pasiėmiau Dodžį. Ir išėjau į savo rajoną. Čia praleisdavau nedaug laiko. Man labiau patiko pats Kaunas.
Mačiau kaip žaidžia vaikai. Aš tikrai buvau per didelė žaisti su pradinukais. Nors visi pribėgo paglostyti Dodžerio, ilgai neužsibuvau šiurkščiai nuėjusi. Man buvo visiškai neįdomu ką jie apie mane manys.
Tada pamačiau ir savo metų merginą. Ji buvo vieniša, sėdėjo ant suolelio. Maigė telefoną.Pamačiusi mane greitai pakėlė akis. Kai mūsų žvilgsniai susidūrė aš jai šyptelėjau.Ji man atsakė tuo pačiu. Aš pradėjau:
- Sveika. Galiu prisėst?
Ji apstulbo. Bet nepasimetė.
- Labas. Taip gali.
Aš atsisėdau. Pasiėmiau Dodžį ant kelių. Mergina jį paglostė. Aš jai nieko nesakiau.
-Koks tavo vardas?,- draugiškai šyptelėjau.
- Kamilė,-atsakė ji. - O tavo?
- Gintarė.Jis- Dodžeris ,- parodžiau į šunį.
- Mielas vardas.Tu čia kur nors netoli gyveni? Aš tavęs neesu čia mačiusi.
- Taip. Mes naujakuriai. Gyvename truputį už rajono.
- O čia tas gražus namas,- nusistebėjo ji ir atsiduso.
- O tu vietinė?,- pasidomėjau. Tai tikrai buvo įdomu.
- Taip. Gyvenu čia netoli.
Taip užsiplepėjome. Ji iš mūsų mokyklos. Tik iš kitos klasės.
Paskui mane pagavo smalsumas. Kurgi gyvena Dominykas?
- O ar žinai kur gyvena Dominykas Vait...Vaitkevičius?
Ji atsisuko į manę ir įtariai pažvelgė
- Na, taip. Dar vienas turtuolis su gražiu namu. Jis gyvena Medetkų gatvėje. Pats gražiausias namas.
-Aišku. Gerai aš jau eisiu. Iki.
Atsistojau ir pamojau jai. Ji nusišypsojo.Aš irgi.
Jau buvo vakaras. Taigi nusimaudžiau, dar kiek pasėdėjau prie kompiuterio ir nuėjau miegoti. Rytoj vykdysiu savo planą...

VIII. Nuo šalto prie karšto.

Sveiki.
Pirma noriu tarti didelį ačiū tiems kas skaito.Pas mus jau apsilankė 180 žmonių iš skirtingų kompiuterių. Labai džiaugiuosi tokia sėkme ir tikėkimės istorija bus verta visų mano pastangų ir jūsų kantrybės.
Didžiulis AČIŪ visiems kas skaito ir žinoma, tiems kas mane įkvėpė rašyti :)
Julija.
_______________________________________________________________________
Ir vėl rytas, ir vėl klaiki diena. Kartais man nesinori pabusti iš be sapnio miego. Jau geriau miegoti negu atsikelti ir jaustis kaip košmare.
Buvo penktadienis. Saulės nesimatė ir pūtė žvarbus vėjas. Medžių lapai buvo nukritę ir pageltę. Smarkus vėjas vertė juos šokti.
Atsikėliau kaip visada septintą valandą ryto. Iš karto apsirengiau. Juodas megztukas ir balti marškinėliai apačioje. Tada pilki siaurėjantys džinsai ir kaip nekeista balti, dailūs sportbačiai.
Susirišau kuklų kuodą iš savo blondiniškų plaukų.
Į autobusą įsėdau pusę aštuntos. Domas pasikvietė sėstis šalia išspirdamas kažkokį kitą draugelį.
Mes kalbėjomės taip, kaip seniai nesikalbėjome. Jaučiausi gerai nejausdama įtampos. Mes neišsiyrėme net tada kai žengiame į klasę. Jis Edvardą išgrūdo iš suolo tiesiogine to žodžio prasme.Atsisėdau šalia. Ugnė su manimi už tai nebekalbėjo.Kaip supratau ji Domą myli jau nuo pradinių klasių ,o jis į ją dėmesio nekreipia. Skaudu, bet toks jau gyvenimas.
Mes pokalbio nebaigėme net tada kai prasidėjo Lietuvių kalbos pamoka. Mokytojai mylėjo mus taigi į tai nereagavo.
Bet pertrauka atėjo ir mums teko išsiskirti.Aš nuėjau į lauką Ten susitikau su Migle.
-Sveika,- tariau ir apsikabinome.
-Labas. Seniai matyta,- atsakė ji ir atsisėdome.
- Tu irgi. Tai kaip gyvuoji? ,- nuoširdžiai paklausiau.
- Gerai. O tu?
- Normaliai.Jau šiek tiek apsipratau su Kauno "chebra"
Miglė nusijuokė savo tobulu juoku.
- O čia tiesa kad jūs su Domu pora?,- smalsiai paklausė. Regis tai jai labai rūpėjo.
- Ne. O kas taip sakė?,- dabar juokiausi aš.
- Ugnė kas gi dar. O žiūrėk kas ateina.
Ji parodė į Ingridą ir Žaneta. Jų lašininiai kūnai smarkiai drebėjo.Bet jos artėjo link manęs žvelgdamos į akis.Atsistojau. Miglė irgi.
-O žiūrėkit mūsų fyfa.
- Aš ne jūsų fyfa,- pabrėžiau žodį fyfa.
-Koks skirtumas. Ei, pupyt dar vienas žodis ir pamatysi kas tau bus.
- Pirma tai, kad skirtumas didelis o antra ,kad jūsų lašinių bombos bijo tik visiški bailiai.
Žinojau kad dabar prisišnekėjau. Ingrida puolė mane. Aš gyniausi. Tėškiau jai į veidą iš kietai suspausto kumščio. Tada ji mane prirėmė prie sienos. Skaudžiai gavau į galvą. Iš mano nosies pasipylė kraujas. Iš visų likusių jėgų dėjau jai į tarpkojį. Tada ją kažkas atitraukė. Tai buvo kaip visada didvyris Domas. Pylęs jai į galvą gerai nuėjo į mane nei ne atsisukęs. Ingrida su savo "būriu" nuėjo. Miglė pakraupusi pripuolė prie manęs.
-O dieve, Gintare. Einam pas sesutę.
-Ne. Veliau ims klausinėti kas buvo ir bus blogai.
-O tu niekam nesakysi?,- nustebo ji. - Gi tau iš nosies taip bėga kraujas kaip upelis.
-Ne nesakysiu. O tą upelį kaip nors užkišiu. Vis vien neisiu į šią pamoką.
-Aš irgi neisiu. Pasiliksiu čia su tavimi.
Nudžiugau. Miglė tikrai buvo gera mano draugė.
Šiaip taip užkišau nosį ir sustabdžiau kraujavimą.Tai truko apie pusvalandį.Veliau su Migle gėrėme arbatą ir taip plepėjome. Skausmas man beveik praėjo. Bet toms panelėms aš neatleisiu.Niekada.
Po dar keturių pamokų grįžau namo. Persirengiau ir mano telefonas supypsėjo. Parašė Tomas. Klausė, ar nenorėčiau susitikti. sutikau. Tiksliau pasikviečiau į savo netobulos švaros namus. Jis atvažiavo po pusvalandžio.
Išsivirėme arbatos (jis kavos) ir plepėjome. Su juo buvo taip pat lengva kaip ir su Migle ar Domu. Tik žinau ,kad jaučiau jam kažką daugiau negu aniems.
Ir gavosi taip kad jis man pasiūlė būti jo mergina. Sutikau nedvejodama ir net nepagalvojau ,kad dabar savo iš gelbėtojui turiu sakyti "iki".
Tomas mane pabučiavo išeidamas. Į tai atsakiau teigiamai.
Po šito ir diena tapo normalesnė. Ir gyvenimo saulė vėl švytėjo man. Užmiršau visus mokyklos įvykius. Mano galvoje buvo tik jis ir jo gaivių kvepalų kvapas. Aš įsimylėjau jį. Tikrai taip.

VII. Kas per....?

Ir dar vienas rytas. Ir dar viena diena.Viskas atsibodę, banalu.
Po gražaus sapno atsipeikėjau tik autobuse. Man pykino.Smarkiai.
Tada pažiūrėjau į savo aprangą.Vis dėl to transo būsena dar moku derinti rūbus.Buvau nejutri. Pati savęs nepažinau.Išsitraukiau telefoną. Buvo gautos penkios žinutės.Man ir toliau grąsino tos trys.
Tada įvyko tai ko nesitikėjau. Man susvyravo kojos.Aš vos laikiausi.Ir pačia sąmonės praradimo akimirka pajutau šiltas rankas kurios mane sugavo...
Nežinau kas buvo toliau.Pabudau savo lovoje su visais drabužiais. Šalia sėdėjo mano košmaras. Dominykas kurio aš taip nemėgau.Žvelgė į mane labai abėjingai, turbūt kirbėjo mintys kodėl nepaliko manęs autobuse. Buvau garantuota kad jis čia mane atitempė ir rankos buvo ne Tomo, o jo.
- Domai??? Ką čia dirbi? ,- paklausiau.Sunku buvo mastyti.
- Ė ramiau. Tu nualpai autobuse taigi tave teko partempti namo. Raktus radau tavo kuprinėj. Be to gražus šunytis. Koks jo vardas?
Jam ant rankų tupėjo mano Dodžis.Tada supratau viską.
- Jo vardas Dodžeris.Kiek aš valandų išgulėjau?
-O fainas vardas. Na... Dabar jau dvylikta tu nualpai pusę aštuonių. Taip kad jau ilgokai.Be to, tavo telefonas vibravo nesustodamas.
-O dieve... O nežinai kas skambino?
- Nežinomi numeriai. Ir dabar skambina.
Jis padavė man telefoną. Skambino tos pačios kaip ir visada. Padaviau ragelį Domui.
- Tu kalbėk.
Jis atsiliepė.Iš veido išraiškos supratau ,kad jį keikia.Jis neatsiliko. Dėjo į šuns dienas jas taip pat.Ir gerai. Gal atstos nuo manęs.
Baigęs pokalbį jis tarė:
- Gerai aš jau eisiu. Susitiksime rytoj.
Jis man nedavė pakilti iš lovos. Pamojavau jam ir likau viena. Viena kaip visada.
Atsinešiau kompiuterį, pasidariau arbatos. Užsileidau trankia muziką ant viso garso.Bet veliau persigalvojau.Išjungiau ją ir prisėdau prie pianino. Grojau "Earth song", kartu padainavau. Kaip seniai tai dariau. Prisiminiau visą savo nelaimingą gyvenimą. Tai buvo patys nemaloniausi prisiminimai.
Tada prisiminiau Tomą. Gi šiandiena turėjome susitikti. O dieve! Puoliau rengtis šukuotis ir kitaip gražintis.
Tada sėdau į autobusą ir pirmyn į Kauną. Jis jau buvo toks pažįstamas.Gal net labiau negu Vilnius. Čia aš vaikščiojau su draugėmis draugais... O ten neišeidavau iš namų. Gal dėl to.
Kelionė buvo trumpa. Išlipau ir nukaukšėjau iki susitikimo vietos. Jis manęs jau laukė.
- Labas. ,- pasisveikinau ir nuraudau. Jis to nepastebėjo.
- O labas. Galvojau ,kad nebe ateisi.
- O kaipgi neateisiu? Gerai tai eime? ,- Norėjau greičiau kažką daryti. Nesvarbu ką.
Mes ėjome į parką. Kalbėjomės apie viską: mokyklą, namus, draugus... su juo buvo linksma.
Vakarui artėjant jis išsitraukė cigaretę.
-Nori?,- paklausė.
- Ne ačiū,- atsakiau. - aš nerūkau.
- Aišku ,- nenustebęs atsakė ir užtraukė.
Kelias minutes palaukiau kol jis parūkys. Tada parvežė mane namo. Atsisveikindami apsikabinome.
Vakare ilgai galvojau apie dieną. Kaip keistai. Iš ryto su Domu o po piet su Tomu. Ar ne per daug sau leidi ,Gintare?
Į šį klausimą mintimis atsakiau:
" Juk ir mano valanda turi ateiti.Gyvenimas gali būti ir laimingas"

VI. Naujas romanas ar vėl nemalonumai?

Rytojus nieko gero neatnešė. Bent jau to ko aš tikėjausi. Viskas buvo banalu, kaip visda.Iš Tomo negavau jokios žinios ir pati nesiskubinau jam rašyti. Taip man jis patinka. Bet kas iš to? Ir jam turiu patikti jeigu noriu kad kas nors prasidėtų.
Nusprendžiau laukti jo žinios.Lyg jis man nerūpėtų.
Atsikėliau nusiprausiau.Apsirengiau savo tamsius džinsus ir pilką megztuką. Pasirengiau baltą golfą nes jau šaltoka.Užsidėjau karolius gražiai derančius čia.
Ir kaip visada nuėjau į autobusų stotį.Nuo tos dienos ,kai su Domu apsipykome jis į mane nežiūri.Ir gerai nes man jis vis vien nerūpi.
Kelionė buvo neilga. Jau pripratau būti vežiojama autobusu.
Šiaip taip ištvėriau tris pamokas. į ketvirtą aš Deira, Milda ir žinoma Ugnė nėjome.Per sunku iškęsti dvi lietuvių iš eilės pas Kairauskienę. Išsedėjome valgykloje su šiltu puodeliu arbatos. Prie mūsų priėjo trys pasipūtelės iš 9a. Žinoma iš jų nieko gero nelaukiau.
-Tai ko ne pamokoj moksliukės?,- pradėjo kibti jos. Aš neatsilikau.
-Kas tau darbo knygrauže?
Jos akys buvo išpūstos. Turbūt nepatinka būti bejėgei.
-Tu iš vis tylėk dažyta blonde.
-Aš naturali ,-atkirtau teisybe.
- Tu čia mažiau vaidink gerai?,- pradėjo raudonuoti ta, turbūt Ingrida.
-Nevaidinu,- pasakiau ir atsistojau eiti. - tai tu čia vaidini didvyre bet iš tikrųjų esi mažas vaikas kuriam atrodo linksma kabintis prie kitų.
Pasakiau tai ir išėjau. Visi žiūrėjo apšalę.
Dabar bus vėl dėmesys. Niekas nedrįsdavo įžeidinėti Žanetos būrio. Aš pirmoji taip padariau. Bet buvau rami. To ką patyriau Vilniuje ji tikrai nepralenks.
Kitas pamokas atsėdėjau ramiai. Kai kurie klasiokai pagyrė ,kad nusodinau Ingridą ,bet aš nekreipiau dėmesio. Žinojau kaip labai jie to trokšta.
Jau važiuodama namo gavau žinutę nuo nežinomo numerio kurioje buvo parašyta "mes dar nebaigėm, kale"
Nenustebau. Čia rašė Žaneta arba Ingrida. Liza taip nedarytų nes ji labiau prisibijo.
Ir jau lipant iš autobuso gavau dar vieną žinutę- nuo Tomo. Ten jis buvo parašęs "Labas. Ar norėsi susitikti rytoj po pamokų?"
Skubiai atrašiau "Taip" Gal rytojus jau bus džiugesnis? spėju ,kad nė velnio.
Apsirengiau kasdieniniais drabužiais ir nuėjau į vonią - Dodžeriui buvo puiki proga vėl būti švariam su violetiniu kaspinu.
Švariai išmaudžiusi su plaukų džiovintuvu išdžiovinau bei sušukavau. Tada dar pašėriau. Pats laikas man buvo prisiminti pamirštą jorkį.
Paskuj paskaičiau knygą. Žinoma, jau nebe kvailą romaną apie egiptiečius. Dabar skaičiau "Lėlių Slėnį". Įdomi knyga tik kiek storoka.
Veliau nusimaudžiau pati ir nuėjau miegoti. Prieš tai gavau dar vieną žinutę nuo nežinomo numerio. "Ryt pasiaiškinsim kale" Ko jos dar nori iš manęs? Reikia pasiruošti blogiausiam...

V. Naujos pažintys?

Savaitė prabėgo greitai.Vos spėjau pamatyti.Turbūt tai dėl to ,kad viskas tapo banalu. Domas su manimi nebesišneka, net nebežiūri į mano pusę. Ir gerai. Pagaliau atsikniso.
Bet ir be šito turėjau bėdų. Tik dabar, spaliui prasidedant pajutau, kad praėjo mėnuo kaip čia gyvenu. Kaunas man pradėjo patikti.Kaip ir jo gyventojai.
Kiekvieną dieną eidavau į mokyklą, ruošdavau pamokas ir vaikščiodavau po Kauną. Žinoma, nevisada ištverdavau nepraleisdama nei vienos pamokos.Vis dėl to sunku.
Štai ir atėjo didydsis šeštadienis. Tai buvo puiki proga susirasti draugų ir prasiblaškyti iš banalybės užvaldančios visus.
Atsikėliau kaip visada, dešimtą valandą ryto. Pavedžiojau šunį, pavalgiau pusryčių, apsirengiau,nusiprausiau susišukavau...Kaip ir kiekvieną rytą. Tada jau buvo dvylikta.
Nusprendžiau pradėti skaityti kokia nors knygą. Norėjau romano. Pusvalandį paieškojus radau to ko man reikėjo."Egiptiečių žemės" buvo idealus varijantas. Tai buvo knyga apie Nefertitės ir kažikokio faraono meilė. Įdomi knyga.
Su ja šeip taip prastūmiau dieną. Štai jau šešta.
Atsidariau spintą.Susiradau baltą tuniką su juodais ornamentais, juodus siaurėjančius džinsus, juodajį diržą ir juodus batelius su gražiu akmenėliu priekyje.Atrodžiau kukliai, bet stilingai.
Dar truputį pasidailinau veidą, išsitiesinau savo ir taip tiesius plaukus.
Tada išėjau. Truputį skubėjau ir tris kartus vos nenukritau. Labai užsigalvojusi ėjau. Turbūt mane blaškė žiūrintys į mane žmonės. Taip visada būdavo.
Užlipau į trečią aukšą kur gyveno Dovilė.Paskambinau į duris. Atėjau paskutinė.Kaip visada.Meida linksmai mane apkabino. Visos atrodėme labai mielos.
Kadangi klubas buvo arti ėjome normaliu greičiu. Man jis tiko.
Labiausiai nustebau kai įėjome į klubą. Jis buvo stulbinamo dydžio. Susirinkę buvo daug žmonių.Supratau kad vakaras bus šaunus.

Muzika buvo irgi gera. Du kartus šokau su nepažystamais vaikinais kurie manęs netraukė, paskuj šokome visos ir tada prie manęs priėjo mielas juodaplaukis vaikinas.
-Labas ,-pratarė jis. -Koks tavo vardas?
-Gintarė,- atskiau suglumusi. -O tavo?
-Tomas.Gal norėtum eiti pašokti?
Nedvejodama sutikau. Juk tai tik šokis.
Bet jis tai darė tobulai ir man buvo gėda visai neprasto judėimo.
Mes labai daug kalbėjome po to. Sužinojau ,kad jis devintokas kaip ir aš tik iš "Laisvės" gimnazijos.Jo pavardė Juškevičius.Ir jis čia gyvena nuo gimimo.
Galiausiai vakarui baigiantis apsikeitėme telefono numeriais. Tada jis santūriai atsisveikino su manimi ir išsiskyrėme.
Jau namuose gulėdama lovoje gavau nuo jo žinutę:
"Labanakt"
Atrašiau taip pat labanakt. Ir užmigau. Kažin ką naujo žada rytojus?

IV. Praeitis....

Slinko savaitės ,bet niekas nepasiketė.Beveik. Aš sedėjau su Deira ,o Domas su Karoliu.Ugnė iškeliavo pas Eriką.Nuo to karto autobuse, mes nepratarėme vienas kitam nei žodžio. Tuo džiaugiausi. Su Dovile buvome ne kartą susitikusios po pamokų.Ji mane supažindino su Kaunu, atskleidė koks nuostabus jis yra. Aš jai nenorom papasakojau apie Vilnių. Žinoma tik apie miestą.Nepasakojau savo nemalonios praeities. Džiaugiausi atvažiavusi čia ir pradėjusi viską iš naujo. Ten mano gyvenimas buvo daug blogesnis.
Nuo pat darželio laikų buvau kitokia.Su manimi mažai kas bendraudavo. Pirmoje kalsėje sėdėdavau viena. Nepritapau nei prie vieno. Neturėjau draugų.Man jų reikėjo ,bet...Buvau labai nemėgstama. Nežinau kas jiems nepatikdavo bet tiesa yra tokia. Net prsiminti nemalonu.
Šeštoje klasėje buvau patyčių obijektas. Puikiai prisiminiau tą dieną kai buvome lauke...Smarkiai lijo ant mano naturalių blondiniškų plaukų. Prie manęs priėjo būrelis mano kankintojų.Pagrinde Edvardas su Gabija. „Mokyklos porelė“ bet visi jiems bandė įtikti.Jie iš manęs tyčiojosi. Buvau susitaikiusi su tuo ir nereagavau.Tada...Jie mane įstūmė į balą.Buvau visa šlapia. Suirzusi.Ir negana to Edvardas išlaužė man ranką. Visiems buvo linksma ,o man skaudėjo. Akys buvo ašarotos.
Nuo tada buvau pakeistusi mokyklą. Turėjau kelsi draugus ,bet gandai sklido. Buvau užsidariusi savyje. Tada daug ko išmokau.
Taigi šito niekas nesužinos čia.Tik ne dabar kai baigiu atsikurti normalų gyvenimą.
Jau atėjo spalis atnešdamas daug lapų. Tikras Ruduo ,tik kad šilta.
Buvome susitarusios su Dovile ir Meida( mano naująją drauge ne iš klasės) eiti apsipirkti.Man jau reikėjo naujų rūbų ,šitie atsibodo.
Buvo linksma.Net labai. Apėjome pusę miesto plepėdamos apie viską.Tada Meida mūsų pakalusė:
-Ką veiksite savaitgalį?
Ne iš karto atsakiau. Nežinau ko ji norės.
- Nežinau...O ką siūlai?
- Siūlau eiti į klubą.
Seniai nebuvau klube.Mane tai traukė.
- Na...Aš galiu. O tu Dovil?
- Gerai. Einam,- greitai atsakė ji.
Iš tikrųjų kodėlgi ne?Mums jau penkiolika. Gal turime teisę nors kartą nueiti į klubą?
Susitarėme šeštadienį penktą susitikti pas Dovilę nes jai nuo klubo keli žingsniai. Viliaus ,kad tėvai išleis.
Tada grįžau namo.Į paiką kasdienybę. Persirengiau. Pavalgiau....Prisėdau prie kompiuterio...Ir...
Štai grįžo mano tėvai.Nutaisius meilią grimasą nulipau žemyn.Pataikūnišku balsu pasakiau mamai:
-Mamyte... Aš...Na mes su draugėmis nusprendėme šeštadienį eiti į klubą...Tu neprieštarauji?
Mama atsisuko į mane ir nusišypsojo. Tada tarė:
- Eik. Kada gi ko nors tau neleidau?
Norėjau pasakyti „beveik visada“ bet patylėjau ir tariau:
-Na ką ačiū.
Laukiau nesulaukiau šeštadienio....

III.Išgamos ir niekšeliai – traukia kaip magnetas.

Aš buvau teisi. Diena buvo tragiška. Nekenčiu jo. Idiotas.
Nuėjau į Rusų kalbos kabinetą. Žinoma, vėl buvo laisva vieta tik pas jį. Pasitelkiau visus savo gebėjimus bendrauti ir priėjau prie tokios blondinės.Pradėjau ją kalbinti:
-Labas. Koks tavo vardas? ,-kiek tik galima maloniau pasiteravau.
Ji atrodė nustebusi. Bet labai pasikėlusi.Vis dėl to atsakė:
-Labas. Ugnė. Tu turbūt ta Gintarė naujoji?
- Taip aš ta naujoji Gintarė,- patvirtinau. – Kur tu sėdi?,- paklausiau.
- Trečiame suole prie sienos. Tu turbūt sėdi su Domu?,- svajingai atsiduso ji. Matėsi ,jog ji įsižiūrėjusi jį.To man ir tereikėjo.
- Klausyk, gal nori pasikesti vietomis? Supranti...,- pradėjau sukti smegenis kaip ją apgauti. – Supranti man reikia susipažinti su kitais ir tai būtų puki galmybė.
Jos akys nušvito. Jau žinojau atskaymą.
- Na...Gerai.
Greitai persikeitėme vietomis. Už durų pasirodė jis. Vos pažvelgęs į suolą susiraukė.
- Ei tu, kekše ką čia veiki? Dink iš mano suolo.
Matėsi ,kad tai ją įžeidė.Bijojau ,kad ji persigalvos.
- Dabar aš čia sedėsiu.Mes su Gintrę apsikeitėm vietomis.Man daugiau nėra vietos.
Jis į tai sureagavo nekaip.Atsiuko į mane priekaištingu žvilgsniu, reiškiančiu „Mes dar pasikalbėsim“
- Na gerai. Tik nebandyk savo blusų paleisti man ant galvos, nes tada tikrai vošiu tau į galvą.
Tada nuskambėjo skambutis. Prasidėjo varginančios pamokos...
Pamokos praėjo labai sklandžiai. Daugiau Domas nieko nepasakė nei man ,nei Ugnei. Mes su ja irgi nebendravom. Dabar sedėjau su Deira. Labai simpatiška. Susipažinau ir dar su kelais žmonėmis.Labiausiai bendravome su Dovile. Ji galėtų būti mano geriausia draugė. Gaila, kad sedėjome ne kartu.
Bet štai ir praėjo beprotiškai lengvos pamokos. Vėl teks važiuoti autobusu su...juo. o dieve...
Mesu susitikome stotyje. Vos pamatęs mane jis vilko akimis priėjo ir tarstelėjo:
- Kodėl pabėgai?
- Neaišku? Nes esi kvailys,- pabrėžiau žodį „kvailys“.Jis nustero.
- Ką gi teks grįšti.Nes Ugnė yra dar didesnė nevykelė už tave. Arba palikit mane sedėti vieną, pasikviesiu chebros. Tik ne su ja.
- Kviesk aš iš savo vietos nejudėsiu. Man patinka Deira.,- pamelavau. Ačiū dievui jau atvažiavo autobusas. Įšokau į jį ir sėdau priekyje.Jis- šalia. Košmaras.
Bet vis dėl to jis tylėjo.Paskendęs savo mintyse.Kaip ir aš.
Kelionė buvo ilga, varginanti. Bet kaip ir viskas aplinkui ji baigėsi. Išlipome.Įtempta tyla baigėsi.
- Čiau išgama.
- Iki liurbi.
Taip ir išsiskyrėme.Gal ir nelabai kaip atrodė. Bet koks man skirtumas?Kas jis man?
Tokiomis mintis dar pusę kilometro kėbilnau pėščiomis.Jau grįžusi namo pastebėjau, kad naujasis namas yra dailus. Kokia nepastabi buvau. Turbūt visas šitas velnias mano protą visiškai susuko.Persirengiau kasdieniniais drabužiais ir pašėriau šunį.Tada pavalgiau pati ir išėjau su nešiojamu kopiuteriu į terasą. Panaršiau internete. Nieko gero. Iš nuobodulio apsivilkau sportinius drabužius ir su šunimi Dodžeriu išėjome pasivaikščioti. Jis- jorkšyriukas.Dar iš Vilniaus jį atsivežėme. Mano meilė.

II. Blogiausios akimirkos. Turbūt.

Kita dienos pusė praėjo nuobodžiai. Grįžau namo su tėvais. Parsivežiau kalnus vadovėlių prastokos išvaizdos. Jei būtų mano valia mokytumėmes iš elektroninių vadovėlių- jie nesusilamdo.

Rytojumi nesidžiaugiau tuo labiau. Teko keltis septintą nors taip nesinori. Vos vos atsispyriau pagundai neiti pačią pirmą dieną neiti – man dar vasara.

Nusiprausiau po šaltu vandeniu, apsirengiau savo juodus siaurėjančius džinsus, pilką , laisvą palaidinę su juodu diržu po krutine ir vakarykščius juodus batelius. Atrodžiau kukliau nei vakar. Dar nusivaliau pilką laką. Jį pakeitė baltas su dailiais juodais ornamentais kampučiuose. Dirbau valandą.

Nevalgiau pusryčių. Tik pasiėmiau didelę tašę per petį ir išėjau į stotį.

Buvo dar anksti ir man teko dar palaukti. Laukė ir daugiau žmonių. Nepažinau nei vieno. Na išskyrus vieną.

Tai buvo tas pats vaikinas kuris man neleido sėstis. Šįkart jis taip nesimaivė. Rankos kišenėse, juodas džemperis buvo tobulai prigludęs prie jo raumeningos krutinės.

Taip jis dailus. Tačiau toks bjaurybė ,kad jam tik pasvajoti apie mano draugystę- pagalvojau aš ir nusukau žvilgsnį. Bet jis mane pamatė ir aiškiai atpažino. Norėjau dingti. Bet nespėjau.Jis jau artėjo prie manęs. Pasiruošiau ir atsisukau.

Jis stovėjo prie manęs keistai išsiviepęs.Pradėjo kibti.

- Labas fyfute.

- Sveikas,- atsakiau. Apsimečiau ,kad neišgirdau žodžio „fyfa“.

- Tu gyveni netoli?,- kilstelėjo antakį jis.

- Taip. O ką?

- Tada mergyt tau teks priprast kad šį busiką kuris atvažiuoja valdau aš.

- Kaip suprast?,-nustebau. Nejaugi jis vairuotojo sunus?

- Taip ir suprast ,kad sėdu kur noriu ir nesvarbu ar užimta. Važiuoju nemokamai nes turiu pažinčių.

Jis pabrėžė žodį „nemokamai“ ir „sėdu kur noriu“

- Ir kas?,- slėpiau nustebimą.

- Taip kad nedrįsk sėsti mano vietoj.

- Nebijok neesu tokia stora kad netilpčiau kituose vietose.

- Kur tu šiandien sedėsi? Aš tavęs tikrai nepriimsiu. Tu esi išgama.

Dabar jis mane įžeidė. Stebėtina, jis man patiko. Bet šitaip jam po kojomis kristi jam negalėjau.

- Koks tau skirtumas? Patikėk tikrai ne su tavimi, kvaily.

- Didelis prinsese.

Šiuos žodžius jis man pasakė tyliai prie pat mano veido. Man labai nepatiko toks artumas.

Pagaliau atvažiavo autobusas. Jį leidau pirmą kad išsirinktų vietą.Domas sėdo į galą. Bet jo elgesys mane nustebino.Pajutau jo ranką čiumpant manąją ir tempiant paskuj save į galą. Bandžiau pasipriešinti bet negalėjau. Jis per stiprus.

Sėdome pačiame gale. Dviese. Jis nepaleido mano rankos. Bandžiau jį atstumti žodžiais.

- Jau pakeitei nuomonę apie mane?

- O turėjau ją keisti?

- Tai kodėl dabar laikai mano ranką jei aš tau fyfišgamė?

- Todėl kad tu vienintelė mano amžiaus mergina suknistame autobuse,- pašaipiu juoku nusijuokė vaikinas.

- O būtina laikyti už rankos?,- pasidomėjau. Jo protas veikė labai keistai.

- Ne,- dabar jis nusijuokė nuoširdžiai. – galiu paleisti jei nori. Bet niekur neik. Gerai?

- Gerai.,- nenoromis prižadėjau. Kaip nors ištversiu. Tada pajutau ,kad vėl galiu judinti abi rankas. Patraukiau jas nuo jo.

Važiavome tylomis. Galvojau apie jo keistą elgesį. Bet kokiu būdu žinau ,kad draugai nebūsime. Per daug jisai trenktas.

Vos sustojus autobusui reikiamoje vietoje išokau. Nenorėjau būti su juo. Ar taip ar taip jis padarė mano dieną tragišką. Prisiekiau jam atkeršyti.Beprotis...

I. Naujas gyvenimas.

Visada galvojau, kad norėčiau susikeisti gyvenimais. Su kuom nors. Pavyzdžiui su Marta ar Dovile. Nors atrodo, turiu viską ko noriu, nesijaučiu laiminga. Na, nėra ko stebėtis. Aš augau be meilės. Tėvai visada vertė mane daryti ko jie nori ir būdavo visai nesvarbu ar aš to noriu. Labai norėjau groti gitara, bet tėvams tai nepatiko ir prievarta išgrūdo mane į muzikos mokyklą groti pianinu. Pirmomis savaitėmis nelankiau, protestavau bet as baigėsi tuo ,kad tėvai pradėjo mane vežioti ten.

Nuo to laiko praėjo du metai. Mano gyvenimas smarkiai pasikeitė. Tada man tebuvo trylika.O dabar penkiolika. Aš subrendau. Mano galvoje jau nebėra vien tik draugai. Man rūpi ir mano išvaizda, į mokslą žiūriu rimčiau, o ant lovos jau nebestovi minkšti žaislai. Veidas jau nebespuogotas.

Rytas, nuo kurio viskas prasidėjo buvo nieko neišsiskiriantis. Na gerai, truputį. Aš buvau naujokė Kauno „Atžalyno“ Vidurinėje.Mes atsikėlėme iš Vilniaus į Kauno pakaraštį.

Kadangi mokykloje reikėjo būti dešimtą valandą ryto aš atsikėliau lygiai aštuntą. Dar penkiolika minučių pasivarčiusi lovoje, pakilau.

Apsirengiausavo juodą, aksominę suknelę kuri tobulai derėjo prie mano odos, pilkas timpas, juodus batelius ant nemenko kulno ir ant ilgos, sidabrinės grandinėlės didelį, apvalų, juodą burbulą.Su pikai lakuotais nagais atrodžiau įspūdingai.

Pasidažiau akis prie aprangos derančiais šešėliais ir persibraukiau blakstienas tušu.Tada čiupau juodą mažą delninukę ir išėjau. Buvo pusę dešimt. Kol su nemaloniai kratančiu troleibusu nusigavau iki naujosios mokyklos liko dešimt minučių susirasti kabinetą. Nebuvo sunku. Prie durų truputį sustojau.Atsidusau ir įžengiau į vidų.

Kabinetas buvo dailus. Visi suolai buvo nauji, o spintos irgi nebetarybinės. Viskas gerai. Mano naujoji auklėtoja buvo Vasilionienė – Lietuvių kalbos mokytoja. Jos dar nebuvo. Vos pravėriau duris, visi sužiuro į mane.Merginos puolė šinpždėtis. Kai kurie šūktelėjo „Labas“ bet aš neatsakiau. Trokšdama pabėgti nuo visų akių nuėjau į galą. Ten buvo tik viena laisva vieta.Šalimais išvaizdaus rudaplaukio.

Priėjau prie jo suolo.

- Čia negalima tau sėst,- pašaipiai metė man.

- Tu man neuždrausi,- atkirtau jam ir atsisėdau. Visi toliau spoksojo į mane. Vaikinas sėdintis šalimais manęs suprato, kad šią kovą jis pralaimėjo.

- Koks tavo vardas gražuole?

- Gintarė,- kaip įmanydama stengiausi nepraodyti jog atrodau sutrikusi. –O tavo?

Jis nsuišypsojo.

- Domas.

Domas – gražus vardas. Kaip ir jo savininkas.

Tada įžengė auklėtoja. Jai buvo virš keturesdešimt. Bet neatrodė tokia sena.Ir nepikta.

Tada visi klausėmės jos paskaitos. Nebuvau vienintelė praleidžianti jos žodžius pro ausis. Troškau ,kad diena baigtusi kuo greičiau. Arba bent jos nuobodžios šnekos. Tada mano dėmesį patraukė vienas sakinys:

- O dabar metas pristatyti naujokus. Kai pašauksiu prašau atsistoti.

Atsidusau. Šito mažiausiai troškau. Ji pradėjau šaukti vaikus. Mūsų buvo kokie penki. Ir svarbiausia paskutinė buvau aš. Vos pradėjau stotis klasėje buvo mirtina tyla. Žiūri įbedę į mane akis jau visi ,net auklėtoja.

Nusišypsojau visiems ir vėl atsisėdau. Nors mieliau būčiau išbedusi akis visiems.