VII. Kas per....?

Ir dar vienas rytas. Ir dar viena diena.Viskas atsibodę, banalu.
Po gražaus sapno atsipeikėjau tik autobuse. Man pykino.Smarkiai.
Tada pažiūrėjau į savo aprangą.Vis dėl to transo būsena dar moku derinti rūbus.Buvau nejutri. Pati savęs nepažinau.Išsitraukiau telefoną. Buvo gautos penkios žinutės.Man ir toliau grąsino tos trys.
Tada įvyko tai ko nesitikėjau. Man susvyravo kojos.Aš vos laikiausi.Ir pačia sąmonės praradimo akimirka pajutau šiltas rankas kurios mane sugavo...
Nežinau kas buvo toliau.Pabudau savo lovoje su visais drabužiais. Šalia sėdėjo mano košmaras. Dominykas kurio aš taip nemėgau.Žvelgė į mane labai abėjingai, turbūt kirbėjo mintys kodėl nepaliko manęs autobuse. Buvau garantuota kad jis čia mane atitempė ir rankos buvo ne Tomo, o jo.
- Domai??? Ką čia dirbi? ,- paklausiau.Sunku buvo mastyti.
- Ė ramiau. Tu nualpai autobuse taigi tave teko partempti namo. Raktus radau tavo kuprinėj. Be to gražus šunytis. Koks jo vardas?
Jam ant rankų tupėjo mano Dodžis.Tada supratau viską.
- Jo vardas Dodžeris.Kiek aš valandų išgulėjau?
-O fainas vardas. Na... Dabar jau dvylikta tu nualpai pusę aštuonių. Taip kad jau ilgokai.Be to, tavo telefonas vibravo nesustodamas.
-O dieve... O nežinai kas skambino?
- Nežinomi numeriai. Ir dabar skambina.
Jis padavė man telefoną. Skambino tos pačios kaip ir visada. Padaviau ragelį Domui.
- Tu kalbėk.
Jis atsiliepė.Iš veido išraiškos supratau ,kad jį keikia.Jis neatsiliko. Dėjo į šuns dienas jas taip pat.Ir gerai. Gal atstos nuo manęs.
Baigęs pokalbį jis tarė:
- Gerai aš jau eisiu. Susitiksime rytoj.
Jis man nedavė pakilti iš lovos. Pamojavau jam ir likau viena. Viena kaip visada.
Atsinešiau kompiuterį, pasidariau arbatos. Užsileidau trankia muziką ant viso garso.Bet veliau persigalvojau.Išjungiau ją ir prisėdau prie pianino. Grojau "Earth song", kartu padainavau. Kaip seniai tai dariau. Prisiminiau visą savo nelaimingą gyvenimą. Tai buvo patys nemaloniausi prisiminimai.
Tada prisiminiau Tomą. Gi šiandiena turėjome susitikti. O dieve! Puoliau rengtis šukuotis ir kitaip gražintis.
Tada sėdau į autobusą ir pirmyn į Kauną. Jis jau buvo toks pažįstamas.Gal net labiau negu Vilnius. Čia aš vaikščiojau su draugėmis draugais... O ten neišeidavau iš namų. Gal dėl to.
Kelionė buvo trumpa. Išlipau ir nukaukšėjau iki susitikimo vietos. Jis manęs jau laukė.
- Labas. ,- pasisveikinau ir nuraudau. Jis to nepastebėjo.
- O labas. Galvojau ,kad nebe ateisi.
- O kaipgi neateisiu? Gerai tai eime? ,- Norėjau greičiau kažką daryti. Nesvarbu ką.
Mes ėjome į parką. Kalbėjomės apie viską: mokyklą, namus, draugus... su juo buvo linksma.
Vakarui artėjant jis išsitraukė cigaretę.
-Nori?,- paklausė.
- Ne ačiū,- atsakiau. - aš nerūkau.
- Aišku ,- nenustebęs atsakė ir užtraukė.
Kelias minutes palaukiau kol jis parūkys. Tada parvežė mane namo. Atsisveikindami apsikabinome.
Vakare ilgai galvojau apie dieną. Kaip keistai. Iš ryto su Domu o po piet su Tomu. Ar ne per daug sau leidi ,Gintare?
Į šį klausimą mintimis atsakiau:
" Juk ir mano valanda turi ateiti.Gyvenimas gali būti ir laimingas"