VIII. Nuo šalto prie karšto.

Sveiki.
Pirma noriu tarti didelį ačiū tiems kas skaito.Pas mus jau apsilankė 180 žmonių iš skirtingų kompiuterių. Labai džiaugiuosi tokia sėkme ir tikėkimės istorija bus verta visų mano pastangų ir jūsų kantrybės.
Didžiulis AČIŪ visiems kas skaito ir žinoma, tiems kas mane įkvėpė rašyti :)
Julija.
_______________________________________________________________________
Ir vėl rytas, ir vėl klaiki diena. Kartais man nesinori pabusti iš be sapnio miego. Jau geriau miegoti negu atsikelti ir jaustis kaip košmare.
Buvo penktadienis. Saulės nesimatė ir pūtė žvarbus vėjas. Medžių lapai buvo nukritę ir pageltę. Smarkus vėjas vertė juos šokti.
Atsikėliau kaip visada septintą valandą ryto. Iš karto apsirengiau. Juodas megztukas ir balti marškinėliai apačioje. Tada pilki siaurėjantys džinsai ir kaip nekeista balti, dailūs sportbačiai.
Susirišau kuklų kuodą iš savo blondiniškų plaukų.
Į autobusą įsėdau pusę aštuntos. Domas pasikvietė sėstis šalia išspirdamas kažkokį kitą draugelį.
Mes kalbėjomės taip, kaip seniai nesikalbėjome. Jaučiausi gerai nejausdama įtampos. Mes neišsiyrėme net tada kai žengiame į klasę. Jis Edvardą išgrūdo iš suolo tiesiogine to žodžio prasme.Atsisėdau šalia. Ugnė su manimi už tai nebekalbėjo.Kaip supratau ji Domą myli jau nuo pradinių klasių ,o jis į ją dėmesio nekreipia. Skaudu, bet toks jau gyvenimas.
Mes pokalbio nebaigėme net tada kai prasidėjo Lietuvių kalbos pamoka. Mokytojai mylėjo mus taigi į tai nereagavo.
Bet pertrauka atėjo ir mums teko išsiskirti.Aš nuėjau į lauką Ten susitikau su Migle.
-Sveika,- tariau ir apsikabinome.
-Labas. Seniai matyta,- atsakė ji ir atsisėdome.
- Tu irgi. Tai kaip gyvuoji? ,- nuoširdžiai paklausiau.
- Gerai. O tu?
- Normaliai.Jau šiek tiek apsipratau su Kauno "chebra"
Miglė nusijuokė savo tobulu juoku.
- O čia tiesa kad jūs su Domu pora?,- smalsiai paklausė. Regis tai jai labai rūpėjo.
- Ne. O kas taip sakė?,- dabar juokiausi aš.
- Ugnė kas gi dar. O žiūrėk kas ateina.
Ji parodė į Ingridą ir Žaneta. Jų lašininiai kūnai smarkiai drebėjo.Bet jos artėjo link manęs žvelgdamos į akis.Atsistojau. Miglė irgi.
-O žiūrėkit mūsų fyfa.
- Aš ne jūsų fyfa,- pabrėžiau žodį fyfa.
-Koks skirtumas. Ei, pupyt dar vienas žodis ir pamatysi kas tau bus.
- Pirma tai, kad skirtumas didelis o antra ,kad jūsų lašinių bombos bijo tik visiški bailiai.
Žinojau kad dabar prisišnekėjau. Ingrida puolė mane. Aš gyniausi. Tėškiau jai į veidą iš kietai suspausto kumščio. Tada ji mane prirėmė prie sienos. Skaudžiai gavau į galvą. Iš mano nosies pasipylė kraujas. Iš visų likusių jėgų dėjau jai į tarpkojį. Tada ją kažkas atitraukė. Tai buvo kaip visada didvyris Domas. Pylęs jai į galvą gerai nuėjo į mane nei ne atsisukęs. Ingrida su savo "būriu" nuėjo. Miglė pakraupusi pripuolė prie manęs.
-O dieve, Gintare. Einam pas sesutę.
-Ne. Veliau ims klausinėti kas buvo ir bus blogai.
-O tu niekam nesakysi?,- nustebo ji. - Gi tau iš nosies taip bėga kraujas kaip upelis.
-Ne nesakysiu. O tą upelį kaip nors užkišiu. Vis vien neisiu į šią pamoką.
-Aš irgi neisiu. Pasiliksiu čia su tavimi.
Nudžiugau. Miglė tikrai buvo gera mano draugė.
Šiaip taip užkišau nosį ir sustabdžiau kraujavimą.Tai truko apie pusvalandį.Veliau su Migle gėrėme arbatą ir taip plepėjome. Skausmas man beveik praėjo. Bet toms panelėms aš neatleisiu.Niekada.
Po dar keturių pamokų grįžau namo. Persirengiau ir mano telefonas supypsėjo. Parašė Tomas. Klausė, ar nenorėčiau susitikti. sutikau. Tiksliau pasikviečiau į savo netobulos švaros namus. Jis atvažiavo po pusvalandžio.
Išsivirėme arbatos (jis kavos) ir plepėjome. Su juo buvo taip pat lengva kaip ir su Migle ar Domu. Tik žinau ,kad jaučiau jam kažką daugiau negu aniems.
Ir gavosi taip kad jis man pasiūlė būti jo mergina. Sutikau nedvejodama ir net nepagalvojau ,kad dabar savo iš gelbėtojui turiu sakyti "iki".
Tomas mane pabučiavo išeidamas. Į tai atsakiau teigiamai.
Po šito ir diena tapo normalesnė. Ir gyvenimo saulė vėl švytėjo man. Užmiršau visus mokyklos įvykius. Mano galvoje buvo tik jis ir jo gaivių kvepalų kvapas. Aš įsimylėjau jį. Tikrai taip.