V. Naujos pažintys?

Savaitė prabėgo greitai.Vos spėjau pamatyti.Turbūt tai dėl to ,kad viskas tapo banalu. Domas su manimi nebesišneka, net nebežiūri į mano pusę. Ir gerai. Pagaliau atsikniso.
Bet ir be šito turėjau bėdų. Tik dabar, spaliui prasidedant pajutau, kad praėjo mėnuo kaip čia gyvenu. Kaunas man pradėjo patikti.Kaip ir jo gyventojai.
Kiekvieną dieną eidavau į mokyklą, ruošdavau pamokas ir vaikščiodavau po Kauną. Žinoma, nevisada ištverdavau nepraleisdama nei vienos pamokos.Vis dėl to sunku.
Štai ir atėjo didydsis šeštadienis. Tai buvo puiki proga susirasti draugų ir prasiblaškyti iš banalybės užvaldančios visus.
Atsikėliau kaip visada, dešimtą valandą ryto. Pavedžiojau šunį, pavalgiau pusryčių, apsirengiau,nusiprausiau susišukavau...Kaip ir kiekvieną rytą. Tada jau buvo dvylikta.
Nusprendžiau pradėti skaityti kokia nors knygą. Norėjau romano. Pusvalandį paieškojus radau to ko man reikėjo."Egiptiečių žemės" buvo idealus varijantas. Tai buvo knyga apie Nefertitės ir kažikokio faraono meilė. Įdomi knyga.
Su ja šeip taip prastūmiau dieną. Štai jau šešta.
Atsidariau spintą.Susiradau baltą tuniką su juodais ornamentais, juodus siaurėjančius džinsus, juodajį diržą ir juodus batelius su gražiu akmenėliu priekyje.Atrodžiau kukliai, bet stilingai.
Dar truputį pasidailinau veidą, išsitiesinau savo ir taip tiesius plaukus.
Tada išėjau. Truputį skubėjau ir tris kartus vos nenukritau. Labai užsigalvojusi ėjau. Turbūt mane blaškė žiūrintys į mane žmonės. Taip visada būdavo.
Užlipau į trečią aukšą kur gyveno Dovilė.Paskambinau į duris. Atėjau paskutinė.Kaip visada.Meida linksmai mane apkabino. Visos atrodėme labai mielos.
Kadangi klubas buvo arti ėjome normaliu greičiu. Man jis tiko.
Labiausiai nustebau kai įėjome į klubą. Jis buvo stulbinamo dydžio. Susirinkę buvo daug žmonių.Supratau kad vakaras bus šaunus.

Muzika buvo irgi gera. Du kartus šokau su nepažystamais vaikinais kurie manęs netraukė, paskuj šokome visos ir tada prie manęs priėjo mielas juodaplaukis vaikinas.
-Labas ,-pratarė jis. -Koks tavo vardas?
-Gintarė,- atskiau suglumusi. -O tavo?
-Tomas.Gal norėtum eiti pašokti?
Nedvejodama sutikau. Juk tai tik šokis.
Bet jis tai darė tobulai ir man buvo gėda visai neprasto judėimo.
Mes labai daug kalbėjome po to. Sužinojau ,kad jis devintokas kaip ir aš tik iš "Laisvės" gimnazijos.Jo pavardė Juškevičius.Ir jis čia gyvena nuo gimimo.
Galiausiai vakarui baigiantis apsikeitėme telefono numeriais. Tada jis santūriai atsisveikino su manimi ir išsiskyrėme.
Jau namuose gulėdama lovoje gavau nuo jo žinutę:
"Labanakt"
Atrašiau taip pat labanakt. Ir užmigau. Kažin ką naujo žada rytojus?

IV. Praeitis....

Slinko savaitės ,bet niekas nepasiketė.Beveik. Aš sedėjau su Deira ,o Domas su Karoliu.Ugnė iškeliavo pas Eriką.Nuo to karto autobuse, mes nepratarėme vienas kitam nei žodžio. Tuo džiaugiausi. Su Dovile buvome ne kartą susitikusios po pamokų.Ji mane supažindino su Kaunu, atskleidė koks nuostabus jis yra. Aš jai nenorom papasakojau apie Vilnių. Žinoma tik apie miestą.Nepasakojau savo nemalonios praeities. Džiaugiausi atvažiavusi čia ir pradėjusi viską iš naujo. Ten mano gyvenimas buvo daug blogesnis.
Nuo pat darželio laikų buvau kitokia.Su manimi mažai kas bendraudavo. Pirmoje kalsėje sėdėdavau viena. Nepritapau nei prie vieno. Neturėjau draugų.Man jų reikėjo ,bet...Buvau labai nemėgstama. Nežinau kas jiems nepatikdavo bet tiesa yra tokia. Net prsiminti nemalonu.
Šeštoje klasėje buvau patyčių obijektas. Puikiai prisiminiau tą dieną kai buvome lauke...Smarkiai lijo ant mano naturalių blondiniškų plaukų. Prie manęs priėjo būrelis mano kankintojų.Pagrinde Edvardas su Gabija. „Mokyklos porelė“ bet visi jiems bandė įtikti.Jie iš manęs tyčiojosi. Buvau susitaikiusi su tuo ir nereagavau.Tada...Jie mane įstūmė į balą.Buvau visa šlapia. Suirzusi.Ir negana to Edvardas išlaužė man ranką. Visiems buvo linksma ,o man skaudėjo. Akys buvo ašarotos.
Nuo tada buvau pakeistusi mokyklą. Turėjau kelsi draugus ,bet gandai sklido. Buvau užsidariusi savyje. Tada daug ko išmokau.
Taigi šito niekas nesužinos čia.Tik ne dabar kai baigiu atsikurti normalų gyvenimą.
Jau atėjo spalis atnešdamas daug lapų. Tikras Ruduo ,tik kad šilta.
Buvome susitarusios su Dovile ir Meida( mano naująją drauge ne iš klasės) eiti apsipirkti.Man jau reikėjo naujų rūbų ,šitie atsibodo.
Buvo linksma.Net labai. Apėjome pusę miesto plepėdamos apie viską.Tada Meida mūsų pakalusė:
-Ką veiksite savaitgalį?
Ne iš karto atsakiau. Nežinau ko ji norės.
- Nežinau...O ką siūlai?
- Siūlau eiti į klubą.
Seniai nebuvau klube.Mane tai traukė.
- Na...Aš galiu. O tu Dovil?
- Gerai. Einam,- greitai atsakė ji.
Iš tikrųjų kodėlgi ne?Mums jau penkiolika. Gal turime teisę nors kartą nueiti į klubą?
Susitarėme šeštadienį penktą susitikti pas Dovilę nes jai nuo klubo keli žingsniai. Viliaus ,kad tėvai išleis.
Tada grįžau namo.Į paiką kasdienybę. Persirengiau. Pavalgiau....Prisėdau prie kompiuterio...Ir...
Štai grįžo mano tėvai.Nutaisius meilią grimasą nulipau žemyn.Pataikūnišku balsu pasakiau mamai:
-Mamyte... Aš...Na mes su draugėmis nusprendėme šeštadienį eiti į klubą...Tu neprieštarauji?
Mama atsisuko į mane ir nusišypsojo. Tada tarė:
- Eik. Kada gi ko nors tau neleidau?
Norėjau pasakyti „beveik visada“ bet patylėjau ir tariau:
-Na ką ačiū.
Laukiau nesulaukiau šeštadienio....

III.Išgamos ir niekšeliai – traukia kaip magnetas.

Aš buvau teisi. Diena buvo tragiška. Nekenčiu jo. Idiotas.
Nuėjau į Rusų kalbos kabinetą. Žinoma, vėl buvo laisva vieta tik pas jį. Pasitelkiau visus savo gebėjimus bendrauti ir priėjau prie tokios blondinės.Pradėjau ją kalbinti:
-Labas. Koks tavo vardas? ,-kiek tik galima maloniau pasiteravau.
Ji atrodė nustebusi. Bet labai pasikėlusi.Vis dėl to atsakė:
-Labas. Ugnė. Tu turbūt ta Gintarė naujoji?
- Taip aš ta naujoji Gintarė,- patvirtinau. – Kur tu sėdi?,- paklausiau.
- Trečiame suole prie sienos. Tu turbūt sėdi su Domu?,- svajingai atsiduso ji. Matėsi ,jog ji įsižiūrėjusi jį.To man ir tereikėjo.
- Klausyk, gal nori pasikesti vietomis? Supranti...,- pradėjau sukti smegenis kaip ją apgauti. – Supranti man reikia susipažinti su kitais ir tai būtų puki galmybė.
Jos akys nušvito. Jau žinojau atskaymą.
- Na...Gerai.
Greitai persikeitėme vietomis. Už durų pasirodė jis. Vos pažvelgęs į suolą susiraukė.
- Ei tu, kekše ką čia veiki? Dink iš mano suolo.
Matėsi ,kad tai ją įžeidė.Bijojau ,kad ji persigalvos.
- Dabar aš čia sedėsiu.Mes su Gintrę apsikeitėm vietomis.Man daugiau nėra vietos.
Jis į tai sureagavo nekaip.Atsiuko į mane priekaištingu žvilgsniu, reiškiančiu „Mes dar pasikalbėsim“
- Na gerai. Tik nebandyk savo blusų paleisti man ant galvos, nes tada tikrai vošiu tau į galvą.
Tada nuskambėjo skambutis. Prasidėjo varginančios pamokos...
Pamokos praėjo labai sklandžiai. Daugiau Domas nieko nepasakė nei man ,nei Ugnei. Mes su ja irgi nebendravom. Dabar sedėjau su Deira. Labai simpatiška. Susipažinau ir dar su kelais žmonėmis.Labiausiai bendravome su Dovile. Ji galėtų būti mano geriausia draugė. Gaila, kad sedėjome ne kartu.
Bet štai ir praėjo beprotiškai lengvos pamokos. Vėl teks važiuoti autobusu su...juo. o dieve...
Mesu susitikome stotyje. Vos pamatęs mane jis vilko akimis priėjo ir tarstelėjo:
- Kodėl pabėgai?
- Neaišku? Nes esi kvailys,- pabrėžiau žodį „kvailys“.Jis nustero.
- Ką gi teks grįšti.Nes Ugnė yra dar didesnė nevykelė už tave. Arba palikit mane sedėti vieną, pasikviesiu chebros. Tik ne su ja.
- Kviesk aš iš savo vietos nejudėsiu. Man patinka Deira.,- pamelavau. Ačiū dievui jau atvažiavo autobusas. Įšokau į jį ir sėdau priekyje.Jis- šalia. Košmaras.
Bet vis dėl to jis tylėjo.Paskendęs savo mintyse.Kaip ir aš.
Kelionė buvo ilga, varginanti. Bet kaip ir viskas aplinkui ji baigėsi. Išlipome.Įtempta tyla baigėsi.
- Čiau išgama.
- Iki liurbi.
Taip ir išsiskyrėme.Gal ir nelabai kaip atrodė. Bet koks man skirtumas?Kas jis man?
Tokiomis mintis dar pusę kilometro kėbilnau pėščiomis.Jau grįžusi namo pastebėjau, kad naujasis namas yra dailus. Kokia nepastabi buvau. Turbūt visas šitas velnias mano protą visiškai susuko.Persirengiau kasdieniniais drabužiais ir pašėriau šunį.Tada pavalgiau pati ir išėjau su nešiojamu kopiuteriu į terasą. Panaršiau internete. Nieko gero. Iš nuobodulio apsivilkau sportinius drabužius ir su šunimi Dodžeriu išėjome pasivaikščioti. Jis- jorkšyriukas.Dar iš Vilniaus jį atsivežėme. Mano meilė.

II. Blogiausios akimirkos. Turbūt.

Kita dienos pusė praėjo nuobodžiai. Grįžau namo su tėvais. Parsivežiau kalnus vadovėlių prastokos išvaizdos. Jei būtų mano valia mokytumėmes iš elektroninių vadovėlių- jie nesusilamdo.

Rytojumi nesidžiaugiau tuo labiau. Teko keltis septintą nors taip nesinori. Vos vos atsispyriau pagundai neiti pačią pirmą dieną neiti – man dar vasara.

Nusiprausiau po šaltu vandeniu, apsirengiau savo juodus siaurėjančius džinsus, pilką , laisvą palaidinę su juodu diržu po krutine ir vakarykščius juodus batelius. Atrodžiau kukliau nei vakar. Dar nusivaliau pilką laką. Jį pakeitė baltas su dailiais juodais ornamentais kampučiuose. Dirbau valandą.

Nevalgiau pusryčių. Tik pasiėmiau didelę tašę per petį ir išėjau į stotį.

Buvo dar anksti ir man teko dar palaukti. Laukė ir daugiau žmonių. Nepažinau nei vieno. Na išskyrus vieną.

Tai buvo tas pats vaikinas kuris man neleido sėstis. Šįkart jis taip nesimaivė. Rankos kišenėse, juodas džemperis buvo tobulai prigludęs prie jo raumeningos krutinės.

Taip jis dailus. Tačiau toks bjaurybė ,kad jam tik pasvajoti apie mano draugystę- pagalvojau aš ir nusukau žvilgsnį. Bet jis mane pamatė ir aiškiai atpažino. Norėjau dingti. Bet nespėjau.Jis jau artėjo prie manęs. Pasiruošiau ir atsisukau.

Jis stovėjo prie manęs keistai išsiviepęs.Pradėjo kibti.

- Labas fyfute.

- Sveikas,- atsakiau. Apsimečiau ,kad neišgirdau žodžio „fyfa“.

- Tu gyveni netoli?,- kilstelėjo antakį jis.

- Taip. O ką?

- Tada mergyt tau teks priprast kad šį busiką kuris atvažiuoja valdau aš.

- Kaip suprast?,-nustebau. Nejaugi jis vairuotojo sunus?

- Taip ir suprast ,kad sėdu kur noriu ir nesvarbu ar užimta. Važiuoju nemokamai nes turiu pažinčių.

Jis pabrėžė žodį „nemokamai“ ir „sėdu kur noriu“

- Ir kas?,- slėpiau nustebimą.

- Taip kad nedrįsk sėsti mano vietoj.

- Nebijok neesu tokia stora kad netilpčiau kituose vietose.

- Kur tu šiandien sedėsi? Aš tavęs tikrai nepriimsiu. Tu esi išgama.

Dabar jis mane įžeidė. Stebėtina, jis man patiko. Bet šitaip jam po kojomis kristi jam negalėjau.

- Koks tau skirtumas? Patikėk tikrai ne su tavimi, kvaily.

- Didelis prinsese.

Šiuos žodžius jis man pasakė tyliai prie pat mano veido. Man labai nepatiko toks artumas.

Pagaliau atvažiavo autobusas. Jį leidau pirmą kad išsirinktų vietą.Domas sėdo į galą. Bet jo elgesys mane nustebino.Pajutau jo ranką čiumpant manąją ir tempiant paskuj save į galą. Bandžiau pasipriešinti bet negalėjau. Jis per stiprus.

Sėdome pačiame gale. Dviese. Jis nepaleido mano rankos. Bandžiau jį atstumti žodžiais.

- Jau pakeitei nuomonę apie mane?

- O turėjau ją keisti?

- Tai kodėl dabar laikai mano ranką jei aš tau fyfišgamė?

- Todėl kad tu vienintelė mano amžiaus mergina suknistame autobuse,- pašaipiu juoku nusijuokė vaikinas.

- O būtina laikyti už rankos?,- pasidomėjau. Jo protas veikė labai keistai.

- Ne,- dabar jis nusijuokė nuoširdžiai. – galiu paleisti jei nori. Bet niekur neik. Gerai?

- Gerai.,- nenoromis prižadėjau. Kaip nors ištversiu. Tada pajutau ,kad vėl galiu judinti abi rankas. Patraukiau jas nuo jo.

Važiavome tylomis. Galvojau apie jo keistą elgesį. Bet kokiu būdu žinau ,kad draugai nebūsime. Per daug jisai trenktas.

Vos sustojus autobusui reikiamoje vietoje išokau. Nenorėjau būti su juo. Ar taip ar taip jis padarė mano dieną tragišką. Prisiekiau jam atkeršyti.Beprotis...

I. Naujas gyvenimas.

Visada galvojau, kad norėčiau susikeisti gyvenimais. Su kuom nors. Pavyzdžiui su Marta ar Dovile. Nors atrodo, turiu viską ko noriu, nesijaučiu laiminga. Na, nėra ko stebėtis. Aš augau be meilės. Tėvai visada vertė mane daryti ko jie nori ir būdavo visai nesvarbu ar aš to noriu. Labai norėjau groti gitara, bet tėvams tai nepatiko ir prievarta išgrūdo mane į muzikos mokyklą groti pianinu. Pirmomis savaitėmis nelankiau, protestavau bet as baigėsi tuo ,kad tėvai pradėjo mane vežioti ten.

Nuo to laiko praėjo du metai. Mano gyvenimas smarkiai pasikeitė. Tada man tebuvo trylika.O dabar penkiolika. Aš subrendau. Mano galvoje jau nebėra vien tik draugai. Man rūpi ir mano išvaizda, į mokslą žiūriu rimčiau, o ant lovos jau nebestovi minkšti žaislai. Veidas jau nebespuogotas.

Rytas, nuo kurio viskas prasidėjo buvo nieko neišsiskiriantis. Na gerai, truputį. Aš buvau naujokė Kauno „Atžalyno“ Vidurinėje.Mes atsikėlėme iš Vilniaus į Kauno pakaraštį.

Kadangi mokykloje reikėjo būti dešimtą valandą ryto aš atsikėliau lygiai aštuntą. Dar penkiolika minučių pasivarčiusi lovoje, pakilau.

Apsirengiausavo juodą, aksominę suknelę kuri tobulai derėjo prie mano odos, pilkas timpas, juodus batelius ant nemenko kulno ir ant ilgos, sidabrinės grandinėlės didelį, apvalų, juodą burbulą.Su pikai lakuotais nagais atrodžiau įspūdingai.

Pasidažiau akis prie aprangos derančiais šešėliais ir persibraukiau blakstienas tušu.Tada čiupau juodą mažą delninukę ir išėjau. Buvo pusę dešimt. Kol su nemaloniai kratančiu troleibusu nusigavau iki naujosios mokyklos liko dešimt minučių susirasti kabinetą. Nebuvo sunku. Prie durų truputį sustojau.Atsidusau ir įžengiau į vidų.

Kabinetas buvo dailus. Visi suolai buvo nauji, o spintos irgi nebetarybinės. Viskas gerai. Mano naujoji auklėtoja buvo Vasilionienė – Lietuvių kalbos mokytoja. Jos dar nebuvo. Vos pravėriau duris, visi sužiuro į mane.Merginos puolė šinpždėtis. Kai kurie šūktelėjo „Labas“ bet aš neatsakiau. Trokšdama pabėgti nuo visų akių nuėjau į galą. Ten buvo tik viena laisva vieta.Šalimais išvaizdaus rudaplaukio.

Priėjau prie jo suolo.

- Čia negalima tau sėst,- pašaipiai metė man.

- Tu man neuždrausi,- atkirtau jam ir atsisėdau. Visi toliau spoksojo į mane. Vaikinas sėdintis šalimais manęs suprato, kad šią kovą jis pralaimėjo.

- Koks tavo vardas gražuole?

- Gintarė,- kaip įmanydama stengiausi nepraodyti jog atrodau sutrikusi. –O tavo?

Jis nsuišypsojo.

- Domas.

Domas – gražus vardas. Kaip ir jo savininkas.

Tada įžengė auklėtoja. Jai buvo virš keturesdešimt. Bet neatrodė tokia sena.Ir nepikta.

Tada visi klausėmės jos paskaitos. Nebuvau vienintelė praleidžianti jos žodžius pro ausis. Troškau ,kad diena baigtusi kuo greičiau. Arba bent jos nuobodžios šnekos. Tada mano dėmesį patraukė vienas sakinys:

- O dabar metas pristatyti naujokus. Kai pašauksiu prašau atsistoti.

Atsidusau. Šito mažiausiai troškau. Ji pradėjau šaukti vaikus. Mūsų buvo kokie penki. Ir svarbiausia paskutinė buvau aš. Vos pradėjau stotis klasėje buvo mirtina tyla. Žiūri įbedę į mane akis jau visi ,net auklėtoja.

Nusišypsojau visiems ir vėl atsisėdau. Nors mieliau būčiau išbedusi akis visiems.

Pradžia.

Ir vėl nauja mano istorija. Tikėkimės šįkart vykusi. Ačiū žmonėms, kurie mane įkvėpė rašyti, tikėkimės atskirsite save tekste. Tiesa, aš jūsų kai kurių gerai nepažinojau tik įsivaizdavau.
Ačiū visiems įvertinusiems mano mintį, pasakiusiems papeikimų.
Trumpas istorijos aprašas:
Mergina, vardu Gintarė iš Vilniaus persikelia į Kauną. Ten ji būna išskirtinė, nepritampanti. Visi ją atstumia bet ji prasimuša, ir įsimyli žmogų su kuriuo elgėsi lyg su šiukšlę... Istorija jaudinanti, nepatariama skaityti pradinių klasių vaikams.