V. Naujos pažintys?

Savaitė prabėgo greitai.Vos spėjau pamatyti.Turbūt tai dėl to ,kad viskas tapo banalu. Domas su manimi nebesišneka, net nebežiūri į mano pusę. Ir gerai. Pagaliau atsikniso.
Bet ir be šito turėjau bėdų. Tik dabar, spaliui prasidedant pajutau, kad praėjo mėnuo kaip čia gyvenu. Kaunas man pradėjo patikti.Kaip ir jo gyventojai.
Kiekvieną dieną eidavau į mokyklą, ruošdavau pamokas ir vaikščiodavau po Kauną. Žinoma, nevisada ištverdavau nepraleisdama nei vienos pamokos.Vis dėl to sunku.
Štai ir atėjo didydsis šeštadienis. Tai buvo puiki proga susirasti draugų ir prasiblaškyti iš banalybės užvaldančios visus.
Atsikėliau kaip visada, dešimtą valandą ryto. Pavedžiojau šunį, pavalgiau pusryčių, apsirengiau,nusiprausiau susišukavau...Kaip ir kiekvieną rytą. Tada jau buvo dvylikta.
Nusprendžiau pradėti skaityti kokia nors knygą. Norėjau romano. Pusvalandį paieškojus radau to ko man reikėjo."Egiptiečių žemės" buvo idealus varijantas. Tai buvo knyga apie Nefertitės ir kažikokio faraono meilė. Įdomi knyga.
Su ja šeip taip prastūmiau dieną. Štai jau šešta.
Atsidariau spintą.Susiradau baltą tuniką su juodais ornamentais, juodus siaurėjančius džinsus, juodajį diržą ir juodus batelius su gražiu akmenėliu priekyje.Atrodžiau kukliai, bet stilingai.
Dar truputį pasidailinau veidą, išsitiesinau savo ir taip tiesius plaukus.
Tada išėjau. Truputį skubėjau ir tris kartus vos nenukritau. Labai užsigalvojusi ėjau. Turbūt mane blaškė žiūrintys į mane žmonės. Taip visada būdavo.
Užlipau į trečią aukšą kur gyveno Dovilė.Paskambinau į duris. Atėjau paskutinė.Kaip visada.Meida linksmai mane apkabino. Visos atrodėme labai mielos.
Kadangi klubas buvo arti ėjome normaliu greičiu. Man jis tiko.
Labiausiai nustebau kai įėjome į klubą. Jis buvo stulbinamo dydžio. Susirinkę buvo daug žmonių.Supratau kad vakaras bus šaunus.

Muzika buvo irgi gera. Du kartus šokau su nepažystamais vaikinais kurie manęs netraukė, paskuj šokome visos ir tada prie manęs priėjo mielas juodaplaukis vaikinas.
-Labas ,-pratarė jis. -Koks tavo vardas?
-Gintarė,- atskiau suglumusi. -O tavo?
-Tomas.Gal norėtum eiti pašokti?
Nedvejodama sutikau. Juk tai tik šokis.
Bet jis tai darė tobulai ir man buvo gėda visai neprasto judėimo.
Mes labai daug kalbėjome po to. Sužinojau ,kad jis devintokas kaip ir aš tik iš "Laisvės" gimnazijos.Jo pavardė Juškevičius.Ir jis čia gyvena nuo gimimo.
Galiausiai vakarui baigiantis apsikeitėme telefono numeriais. Tada jis santūriai atsisveikino su manimi ir išsiskyrėme.
Jau namuose gulėdama lovoje gavau nuo jo žinutę:
"Labanakt"
Atrašiau taip pat labanakt. Ir užmigau. Kažin ką naujo žada rytojus?