X. [tęsinys]

- Gintare, ką tu čia po velniais veiki?
Jis buvo taip arti.Prie pat manęs.
- Neįsivaizduoju,- tariau ir nuraudau.
Tada jis įsiskverbė į mano lūpas. Buvo malonu. Bet visvien negalėjau pakęsti ,kad manimi naudojasi. Ypač jis...
kai bučinys buvo baigtas pyliau jam galvon.
- Atsiprašau???
-Atleisk. Nesusivaldžiau. Tu tokia graži...,- šiek tiek sutirkęs tarė jis. - Nebijok mūsų niekas nematė.
-Tikėkimės ,kad niekas nematė,-piktai pataisiau
-Na nepyk,- tarė jis ir šyptelėjas nuėjo.
Atsistojau. Taip pat nuėjau.
***
Jaučiausi išnaudota. Ir pikta. kokio velnio ten lindau?Kartais mano protas veikia tikrai keistai.
Po mokyklos nuėjau pas Tomą. Kaip visada puikiai praleidome laiką. Neužsiminiau jam tik apie bučinį. Neabejoju jis būtų supykęs. Kartais verta patylėti.

X.Taip!

Sveiki. Kaip matau skaitovų daug, bet sekėjų tik tai 7... Jeigu skaitote tai būkite geri tapkite sekėjais!
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Atsikėliau pusę šeštos ryto ir nebegalėjau užmigti. Šiandiena turėjo išaušti sekmadienis. Nemaloniai nusipurčiau ,pagalvojusi kiek daug turėsiu šiandiena nuveikti. Būtų kur kas paprasčiau jeigu nebūčiau tokia bailiukė.
Pragulėjau galvodama visą valandą ir atsikėliau. Visi dar miegojo tik Dodžis pabudo su manimi. Pašėriau jį ir pavalgiau pati. Paskui apsirengiau savo juodus, beveik pilkus džinsus ir pilką džemperį su žydromis rožėmis. Apranga buvo tinkama.
Paskui atsisėdau ant sofos ir sušukavau šuniuką kuris jau baigė valgyti ir smalsiai žiūrėjo savo juodomis akytėmis.
Tai atlikus įsijungiau televizorių. Nors nerodė nieko mane dominančio reikėjo prastumti laiką.
Žinoma taip ir buvo. Kai išjungiau televizorių buvo dešimta ir jau galėjau eiti.
Rytas buvo niūrus ir ūkanotas. Apsirengiau juodą odinę striukę ir išėjau.
Ėjau tiesiai į rajono vidurį rankoje laikydama popiergalį kurį man vakar davė Kamilė.Ėjau, ėjau, ėjau. Tada pamačiau. Tai buvo gražus, balto mūro namas su rusvu stogu.Gražus sodas aplinkui ir dideli langai negadino vaizdo. Neatsispyriau pagundai slapčiomis apžiūrėti namą iš visų pusių. Susilenkusi taip ,kad pro langą manęs nesimatytų įėjau į kiemą. Sodas buvo dar gražesnis ne namas. Kad geriau galėčiau apsižvalgyti, atsitūpiau vietoje kur nėra langų. Čia nebuvo vėjo ir diena neatrodė tokia niūri. Tada pajutau šiltą ranką sau ant peties. Pašiurpau nes jau žinojau kas tai...
[tęsinys jau rytoj]

IX. Vėl naujos pažintys.

Šiandiena išaušo Lapkričio pirmoji. Mirusiųjų pagerbimo šventė. Aš ją švenčiu. Kas žino ,kada ateis mūsų laikas gulėti giliai po žeme, nejausti nieko. Užmigti amžinu miegu.Ateis laikas kai ir mus lankys giminės per šią šventę.Nors mes ir to nejausime ,jie ateis pagerbti mūsų jeigu mes eisime dabar.
Kaune man nebuvo ko lankyti.Tėvai išvažiavo į Vilnių. Aš pasilikau. Per daug blogi prisiminimai liko ten, sostinėje.
Pagaliau gavome atostogų. Nors šiek tiek atidėjau susitikimą su Domu. Nesinorėjo jam sakyti "viskas baigta" Juk jis toks keistas abejoju ar jis supras ką turėjau omenyje. Ką gi, dabar turėjau savaitę pasiruošti. Gerai pagalvojau ir supratau kad to laiko turi užtekti.Privalo.
Šeštadienis. Išlipau iš lovos beveik per pietus. Pirma tai, kad miegojau iki dvyliktos. Paskui dar valandą padrybsojau ir atsikėliau. Nosies jau nebeskaudėjo. Aš buvau garantuota ,kad jos nuo manęs atsikabino. Nors ir kaip kvailai pasirodžiau mano elgesys nebuvo pagirtinas. Aš niekada nebuvau saldainis. Esu tiesiog rami būtybė kovojanti už savo teises. Neseniai pradėjau jas ginti.
Šiandiena buvo neįdomi diena. Visi išvažinėję lankyti mirusiųjų. Dabar jau gailėjausi nevažiavusi.
Vėl lepinau savo šuniuką. Iš neturėjimo ką veikti , vėl jį maudžiau, šėriau. Dar sutvarkiau namus. Netgi abu aukštus.
Tada išėjau į lauką. pasiėmiau Dodžį. Ir išėjau į savo rajoną. Čia praleisdavau nedaug laiko. Man labiau patiko pats Kaunas.
Mačiau kaip žaidžia vaikai. Aš tikrai buvau per didelė žaisti su pradinukais. Nors visi pribėgo paglostyti Dodžerio, ilgai neužsibuvau šiurkščiai nuėjusi. Man buvo visiškai neįdomu ką jie apie mane manys.
Tada pamačiau ir savo metų merginą. Ji buvo vieniša, sėdėjo ant suolelio. Maigė telefoną.Pamačiusi mane greitai pakėlė akis. Kai mūsų žvilgsniai susidūrė aš jai šyptelėjau.Ji man atsakė tuo pačiu. Aš pradėjau:
- Sveika. Galiu prisėst?
Ji apstulbo. Bet nepasimetė.
- Labas. Taip gali.
Aš atsisėdau. Pasiėmiau Dodžį ant kelių. Mergina jį paglostė. Aš jai nieko nesakiau.
-Koks tavo vardas?,- draugiškai šyptelėjau.
- Kamilė,-atsakė ji. - O tavo?
- Gintarė.Jis- Dodžeris ,- parodžiau į šunį.
- Mielas vardas.Tu čia kur nors netoli gyveni? Aš tavęs neesu čia mačiusi.
- Taip. Mes naujakuriai. Gyvename truputį už rajono.
- O čia tas gražus namas,- nusistebėjo ji ir atsiduso.
- O tu vietinė?,- pasidomėjau. Tai tikrai buvo įdomu.
- Taip. Gyvenu čia netoli.
Taip užsiplepėjome. Ji iš mūsų mokyklos. Tik iš kitos klasės.
Paskui mane pagavo smalsumas. Kurgi gyvena Dominykas?
- O ar žinai kur gyvena Dominykas Vait...Vaitkevičius?
Ji atsisuko į manę ir įtariai pažvelgė
- Na, taip. Dar vienas turtuolis su gražiu namu. Jis gyvena Medetkų gatvėje. Pats gražiausias namas.
-Aišku. Gerai aš jau eisiu. Iki.
Atsistojau ir pamojau jai. Ji nusišypsojo.Aš irgi.
Jau buvo vakaras. Taigi nusimaudžiau, dar kiek pasėdėjau prie kompiuterio ir nuėjau miegoti. Rytoj vykdysiu savo planą...

VIII. Nuo šalto prie karšto.

Sveiki.
Pirma noriu tarti didelį ačiū tiems kas skaito.Pas mus jau apsilankė 180 žmonių iš skirtingų kompiuterių. Labai džiaugiuosi tokia sėkme ir tikėkimės istorija bus verta visų mano pastangų ir jūsų kantrybės.
Didžiulis AČIŪ visiems kas skaito ir žinoma, tiems kas mane įkvėpė rašyti :)
Julija.
_______________________________________________________________________
Ir vėl rytas, ir vėl klaiki diena. Kartais man nesinori pabusti iš be sapnio miego. Jau geriau miegoti negu atsikelti ir jaustis kaip košmare.
Buvo penktadienis. Saulės nesimatė ir pūtė žvarbus vėjas. Medžių lapai buvo nukritę ir pageltę. Smarkus vėjas vertė juos šokti.
Atsikėliau kaip visada septintą valandą ryto. Iš karto apsirengiau. Juodas megztukas ir balti marškinėliai apačioje. Tada pilki siaurėjantys džinsai ir kaip nekeista balti, dailūs sportbačiai.
Susirišau kuklų kuodą iš savo blondiniškų plaukų.
Į autobusą įsėdau pusę aštuntos. Domas pasikvietė sėstis šalia išspirdamas kažkokį kitą draugelį.
Mes kalbėjomės taip, kaip seniai nesikalbėjome. Jaučiausi gerai nejausdama įtampos. Mes neišsiyrėme net tada kai žengiame į klasę. Jis Edvardą išgrūdo iš suolo tiesiogine to žodžio prasme.Atsisėdau šalia. Ugnė su manimi už tai nebekalbėjo.Kaip supratau ji Domą myli jau nuo pradinių klasių ,o jis į ją dėmesio nekreipia. Skaudu, bet toks jau gyvenimas.
Mes pokalbio nebaigėme net tada kai prasidėjo Lietuvių kalbos pamoka. Mokytojai mylėjo mus taigi į tai nereagavo.
Bet pertrauka atėjo ir mums teko išsiskirti.Aš nuėjau į lauką Ten susitikau su Migle.
-Sveika,- tariau ir apsikabinome.
-Labas. Seniai matyta,- atsakė ji ir atsisėdome.
- Tu irgi. Tai kaip gyvuoji? ,- nuoširdžiai paklausiau.
- Gerai. O tu?
- Normaliai.Jau šiek tiek apsipratau su Kauno "chebra"
Miglė nusijuokė savo tobulu juoku.
- O čia tiesa kad jūs su Domu pora?,- smalsiai paklausė. Regis tai jai labai rūpėjo.
- Ne. O kas taip sakė?,- dabar juokiausi aš.
- Ugnė kas gi dar. O žiūrėk kas ateina.
Ji parodė į Ingridą ir Žaneta. Jų lašininiai kūnai smarkiai drebėjo.Bet jos artėjo link manęs žvelgdamos į akis.Atsistojau. Miglė irgi.
-O žiūrėkit mūsų fyfa.
- Aš ne jūsų fyfa,- pabrėžiau žodį fyfa.
-Koks skirtumas. Ei, pupyt dar vienas žodis ir pamatysi kas tau bus.
- Pirma tai, kad skirtumas didelis o antra ,kad jūsų lašinių bombos bijo tik visiški bailiai.
Žinojau kad dabar prisišnekėjau. Ingrida puolė mane. Aš gyniausi. Tėškiau jai į veidą iš kietai suspausto kumščio. Tada ji mane prirėmė prie sienos. Skaudžiai gavau į galvą. Iš mano nosies pasipylė kraujas. Iš visų likusių jėgų dėjau jai į tarpkojį. Tada ją kažkas atitraukė. Tai buvo kaip visada didvyris Domas. Pylęs jai į galvą gerai nuėjo į mane nei ne atsisukęs. Ingrida su savo "būriu" nuėjo. Miglė pakraupusi pripuolė prie manęs.
-O dieve, Gintare. Einam pas sesutę.
-Ne. Veliau ims klausinėti kas buvo ir bus blogai.
-O tu niekam nesakysi?,- nustebo ji. - Gi tau iš nosies taip bėga kraujas kaip upelis.
-Ne nesakysiu. O tą upelį kaip nors užkišiu. Vis vien neisiu į šią pamoką.
-Aš irgi neisiu. Pasiliksiu čia su tavimi.
Nudžiugau. Miglė tikrai buvo gera mano draugė.
Šiaip taip užkišau nosį ir sustabdžiau kraujavimą.Tai truko apie pusvalandį.Veliau su Migle gėrėme arbatą ir taip plepėjome. Skausmas man beveik praėjo. Bet toms panelėms aš neatleisiu.Niekada.
Po dar keturių pamokų grįžau namo. Persirengiau ir mano telefonas supypsėjo. Parašė Tomas. Klausė, ar nenorėčiau susitikti. sutikau. Tiksliau pasikviečiau į savo netobulos švaros namus. Jis atvažiavo po pusvalandžio.
Išsivirėme arbatos (jis kavos) ir plepėjome. Su juo buvo taip pat lengva kaip ir su Migle ar Domu. Tik žinau ,kad jaučiau jam kažką daugiau negu aniems.
Ir gavosi taip kad jis man pasiūlė būti jo mergina. Sutikau nedvejodama ir net nepagalvojau ,kad dabar savo iš gelbėtojui turiu sakyti "iki".
Tomas mane pabučiavo išeidamas. Į tai atsakiau teigiamai.
Po šito ir diena tapo normalesnė. Ir gyvenimo saulė vėl švytėjo man. Užmiršau visus mokyklos įvykius. Mano galvoje buvo tik jis ir jo gaivių kvepalų kvapas. Aš įsimylėjau jį. Tikrai taip.

VII. Kas per....?

Ir dar vienas rytas. Ir dar viena diena.Viskas atsibodę, banalu.
Po gražaus sapno atsipeikėjau tik autobuse. Man pykino.Smarkiai.
Tada pažiūrėjau į savo aprangą.Vis dėl to transo būsena dar moku derinti rūbus.Buvau nejutri. Pati savęs nepažinau.Išsitraukiau telefoną. Buvo gautos penkios žinutės.Man ir toliau grąsino tos trys.
Tada įvyko tai ko nesitikėjau. Man susvyravo kojos.Aš vos laikiausi.Ir pačia sąmonės praradimo akimirka pajutau šiltas rankas kurios mane sugavo...
Nežinau kas buvo toliau.Pabudau savo lovoje su visais drabužiais. Šalia sėdėjo mano košmaras. Dominykas kurio aš taip nemėgau.Žvelgė į mane labai abėjingai, turbūt kirbėjo mintys kodėl nepaliko manęs autobuse. Buvau garantuota kad jis čia mane atitempė ir rankos buvo ne Tomo, o jo.
- Domai??? Ką čia dirbi? ,- paklausiau.Sunku buvo mastyti.
- Ė ramiau. Tu nualpai autobuse taigi tave teko partempti namo. Raktus radau tavo kuprinėj. Be to gražus šunytis. Koks jo vardas?
Jam ant rankų tupėjo mano Dodžis.Tada supratau viską.
- Jo vardas Dodžeris.Kiek aš valandų išgulėjau?
-O fainas vardas. Na... Dabar jau dvylikta tu nualpai pusę aštuonių. Taip kad jau ilgokai.Be to, tavo telefonas vibravo nesustodamas.
-O dieve... O nežinai kas skambino?
- Nežinomi numeriai. Ir dabar skambina.
Jis padavė man telefoną. Skambino tos pačios kaip ir visada. Padaviau ragelį Domui.
- Tu kalbėk.
Jis atsiliepė.Iš veido išraiškos supratau ,kad jį keikia.Jis neatsiliko. Dėjo į šuns dienas jas taip pat.Ir gerai. Gal atstos nuo manęs.
Baigęs pokalbį jis tarė:
- Gerai aš jau eisiu. Susitiksime rytoj.
Jis man nedavė pakilti iš lovos. Pamojavau jam ir likau viena. Viena kaip visada.
Atsinešiau kompiuterį, pasidariau arbatos. Užsileidau trankia muziką ant viso garso.Bet veliau persigalvojau.Išjungiau ją ir prisėdau prie pianino. Grojau "Earth song", kartu padainavau. Kaip seniai tai dariau. Prisiminiau visą savo nelaimingą gyvenimą. Tai buvo patys nemaloniausi prisiminimai.
Tada prisiminiau Tomą. Gi šiandiena turėjome susitikti. O dieve! Puoliau rengtis šukuotis ir kitaip gražintis.
Tada sėdau į autobusą ir pirmyn į Kauną. Jis jau buvo toks pažįstamas.Gal net labiau negu Vilnius. Čia aš vaikščiojau su draugėmis draugais... O ten neišeidavau iš namų. Gal dėl to.
Kelionė buvo trumpa. Išlipau ir nukaukšėjau iki susitikimo vietos. Jis manęs jau laukė.
- Labas. ,- pasisveikinau ir nuraudau. Jis to nepastebėjo.
- O labas. Galvojau ,kad nebe ateisi.
- O kaipgi neateisiu? Gerai tai eime? ,- Norėjau greičiau kažką daryti. Nesvarbu ką.
Mes ėjome į parką. Kalbėjomės apie viską: mokyklą, namus, draugus... su juo buvo linksma.
Vakarui artėjant jis išsitraukė cigaretę.
-Nori?,- paklausė.
- Ne ačiū,- atsakiau. - aš nerūkau.
- Aišku ,- nenustebęs atsakė ir užtraukė.
Kelias minutes palaukiau kol jis parūkys. Tada parvežė mane namo. Atsisveikindami apsikabinome.
Vakare ilgai galvojau apie dieną. Kaip keistai. Iš ryto su Domu o po piet su Tomu. Ar ne per daug sau leidi ,Gintare?
Į šį klausimą mintimis atsakiau:
" Juk ir mano valanda turi ateiti.Gyvenimas gali būti ir laimingas"

VI. Naujas romanas ar vėl nemalonumai?

Rytojus nieko gero neatnešė. Bent jau to ko aš tikėjausi. Viskas buvo banalu, kaip visda.Iš Tomo negavau jokios žinios ir pati nesiskubinau jam rašyti. Taip man jis patinka. Bet kas iš to? Ir jam turiu patikti jeigu noriu kad kas nors prasidėtų.
Nusprendžiau laukti jo žinios.Lyg jis man nerūpėtų.
Atsikėliau nusiprausiau.Apsirengiau savo tamsius džinsus ir pilką megztuką. Pasirengiau baltą golfą nes jau šaltoka.Užsidėjau karolius gražiai derančius čia.
Ir kaip visada nuėjau į autobusų stotį.Nuo tos dienos ,kai su Domu apsipykome jis į mane nežiūri.Ir gerai nes man jis vis vien nerūpi.
Kelionė buvo neilga. Jau pripratau būti vežiojama autobusu.
Šiaip taip ištvėriau tris pamokas. į ketvirtą aš Deira, Milda ir žinoma Ugnė nėjome.Per sunku iškęsti dvi lietuvių iš eilės pas Kairauskienę. Išsedėjome valgykloje su šiltu puodeliu arbatos. Prie mūsų priėjo trys pasipūtelės iš 9a. Žinoma iš jų nieko gero nelaukiau.
-Tai ko ne pamokoj moksliukės?,- pradėjo kibti jos. Aš neatsilikau.
-Kas tau darbo knygrauže?
Jos akys buvo išpūstos. Turbūt nepatinka būti bejėgei.
-Tu iš vis tylėk dažyta blonde.
-Aš naturali ,-atkirtau teisybe.
- Tu čia mažiau vaidink gerai?,- pradėjo raudonuoti ta, turbūt Ingrida.
-Nevaidinu,- pasakiau ir atsistojau eiti. - tai tu čia vaidini didvyre bet iš tikrųjų esi mažas vaikas kuriam atrodo linksma kabintis prie kitų.
Pasakiau tai ir išėjau. Visi žiūrėjo apšalę.
Dabar bus vėl dėmesys. Niekas nedrįsdavo įžeidinėti Žanetos būrio. Aš pirmoji taip padariau. Bet buvau rami. To ką patyriau Vilniuje ji tikrai nepralenks.
Kitas pamokas atsėdėjau ramiai. Kai kurie klasiokai pagyrė ,kad nusodinau Ingridą ,bet aš nekreipiau dėmesio. Žinojau kaip labai jie to trokšta.
Jau važiuodama namo gavau žinutę nuo nežinomo numerio kurioje buvo parašyta "mes dar nebaigėm, kale"
Nenustebau. Čia rašė Žaneta arba Ingrida. Liza taip nedarytų nes ji labiau prisibijo.
Ir jau lipant iš autobuso gavau dar vieną žinutę- nuo Tomo. Ten jis buvo parašęs "Labas. Ar norėsi susitikti rytoj po pamokų?"
Skubiai atrašiau "Taip" Gal rytojus jau bus džiugesnis? spėju ,kad nė velnio.
Apsirengiau kasdieniniais drabužiais ir nuėjau į vonią - Dodžeriui buvo puiki proga vėl būti švariam su violetiniu kaspinu.
Švariai išmaudžiusi su plaukų džiovintuvu išdžiovinau bei sušukavau. Tada dar pašėriau. Pats laikas man buvo prisiminti pamirštą jorkį.
Paskuj paskaičiau knygą. Žinoma, jau nebe kvailą romaną apie egiptiečius. Dabar skaičiau "Lėlių Slėnį". Įdomi knyga tik kiek storoka.
Veliau nusimaudžiau pati ir nuėjau miegoti. Prieš tai gavau dar vieną žinutę nuo nežinomo numerio. "Ryt pasiaiškinsim kale" Ko jos dar nori iš manęs? Reikia pasiruošti blogiausiam...