XII. Gyvenimo vingiai, padaro neatitaisomą žalą...

Čiupau striuke ir bėgau prie pirmo pasitaikiusio troleibuso. Ranokos drebėjo.

Kad ir kaip nemėgau savo motinos bijojau. Bijojau prarasti ją. Bijojau našlaitės titulo.Bijojau, atsakomybės jei ji numirs. Bet to nebus. Aš tikiu. Ji pasveiks. O gal aš tik raminu save?

Išlipau ir visu greičiu nuėjau į ligoninę. Pakeliui pastūmiau senuką su lazda. Jis parvirto ir pradėjo kolioti mane.Tačiau aš negirdėjau jo žodžių. Paklausiau sesėlės kur guli mano motina ir nuėjau ta puse. Šioje ligoninėje buvau pirmą kartą. Nemaloni vieta. Baltų plytelių urvas.

Kai atidariau duris prie vamzdelių prprišta radau mamą. Ji sunkiai atvėrė vokus. Pamačiusi mane neusišypsojo.

- Mama!,-kaip beprotė sušukau.

- Sveika, Gintare,- pavargusiu tonu tarė ji. – Paklausyk dukrele. Žinau ,kad mano laikas čia baigėsi. Tai tikrai bus sunkus smūgis tau bet yra kaip yra. Dabar tu būsi mano vietoje. Neprarask galvos tavo gyvenimas dar nesibaigė. Tu jauna ir graži. Būk protinga. Atėjo laikas tau būti suaugusia. Labai norėjau pamatyti savo anūkus, tavo vestuves bet dievas man nedavė tiek laiko. Prašau nepamesk galvos. Aš noriu kad likusį gyveinmą tu nugyventum laiminga su puikia ateitimi.

- Mama. Tu nemirsi. Tu stipri ,- raminau ją ir save pasiėmusi jos ranką. Ji išslydo iš mano rankos. Akių vokai lėtai nusileido žinodami ,kad jau dabar niekada nebeatsimerks.

Jos nebėra. Viskas.

Akyse patvino ašaros. Mane išgrūdo iš ligoninės.

Atsisėdau ant suolelio.Ašaros susimaišė su sniegu. Aš likau dar vienišesnė šiame sumautame pasaulyje. Kodėl? Kodėl viskas kas bloga nutinka man? Kodėl visada gyvenimas yra toks nelaimingas?Kodėl?

Visi aplinkiniai stebėjo mane. Tai nervino ,bet nieko negalėjau padaryti.

-Gintare!

Tai buvo Tomas. Žmogus kurio taip nenorėjau matyti.

-Tomai,-sukūkčiojau. –Dink. Tu nelemtas šunie. Dink iš mano gyvenimo kiaule.

Jis apšalo. Tada tarė tai ir nuėjo:

- Sudie, kale.

Nesureagavus pyliau jam snukin ir įšokau troleibusan. Nustūmiau dar kelias bobutes ir atsisėdau. Verkiau. Šį kartą ašaros riedėjo nesuvaldomos.

Namo nenorėjau. Per daug prisiminimų. Norėjau patekti į tokią vietą kurioje neesu buvusi. Tą ir padariau.

Išlipau prie jo namų. Pasituktenau. Atidarė jis.

-Labas,- iškūkčiojau.

Jis žvelgė į mane sutrikęs. Tai truko neilgai. Jo šiltos rankos apkabino mane ir įleido vidun. Tik dabar pastebėjau kokia aš sušalusi. Man buvo taip gera čia jo glėbyje.

-Gintare, mieloji kas atsitiko?,- švelniai paklausė jis.

-Mano...mano mama mirė.

-O,-trarė jis užjaučiu. Būk gera nebeverk.

Taip apsikabinę prastovėjome dar pusvalandį ,kol aš nebeturėjau ašarų.

Domas užplikė arbatos. Išgėrėme tylėdami.

-Gintare gal tave palydėti namo? Tu tokia išbalusi.

-Ne,-tariau. – Ten tiek daug prisiminimų.

-Tai miegok pas mane,- susirūpinęs pasiūlė jis.

Linktelėjau.

XI. To Negali Būti.

Štai pradėjo kristi sniegas. Kalendorinė žiema dar nebuvo prasidejusi, iki to liko dar gerų dešimt dienelių.

Snaigės visada mane žavėdavo. Atsisėdau ant palangės. Ji buvo šilta. Prasidėjo šildymo sezonas. Pažvelgiau pro langą.Jos taip gražiai sukosi ore, lėtai leidosi ant suledijusios žemės.

-Gintare! ,- šūktelėjo man mama iš virtuvės. Aš pašokau.

-mieloji, aš važiuoju į parduotuvę. Greitai grįšiu.

-Gerai,- sutikau. Visada mėgau likti viena namuose.Mano mintys jau kvietėsi draugus į svečius.

Motina apsivilko paltą ir išėjo. Rankomis prilaikiau Dodžį ,kad neišbėgtų kartu.

Pasikviečiau Ievą. Su ja susipažinau prieš kelias dienas. Simpatiškoji mano draugė atėjo pas mane greitai, visa snieguota.

-O sveika.

- Oh... pūga. Labas,- pasisveikino ji ir nusivilko savo juodą striukę. Tada nuo savo rudų plaukų nusivalė snaiges.

- Einam į mano kambarį. Gersi arbatos ar kavos?,-pasiteiravau.

- Gersiu gal...arbatos.

Į puodelius įdėjau arbatos pakelius. Tada užpyliau verdančio vandens ir padėjus arbatinuką nuėjau prie laiptų. Ieva iš paskos. Ji gerai nežinojo kur mano kambarys.

Mano kambarys buvo šaltos, žalios spalvos. Per vieną sieną buvo didelė juodo medžio lentyna. O už durų iškišimo komoda.pačiame iškišime buvo įrengta spinta. Visada ji man patiko.Ant komodos stovėjo kvepalų bonkutės , mažas manikenas-kabyklėlė papuošalams. Per vidurį buvo lova,ant jos Dodžis ir nešiojamasis kompiuteris. Nieko prabangaus, tačiau ir ne sena.

Ieva įdėmiai apžiūrėjo mano kambariuką. Apstulbusiomis akimis ji atsisuko į mane ir pradėjo liaupsinti.

- Vaaau. Koks gražus kambarys.

- Nejuokaujam,-tariau ir atsisėdome ant lovos. Ėmėme tarkšti.Su ja pašnekesiai buvo tokie stulbinamai lengvi. Kad ir leptelėdavau kokią nesąmonę regis ji to nepastebėdavo. Dievinu tokias akimirkas kai gali negalvoti. Nuo minčių apie nelemtą gyvenimą plyšdavo galva.

Ievai išėjus kai ką supratau. Tai kas man drąskė širdį.

Per stulbinamai trumpą laiką supratau ,kodėl mano vaikinas man atrodo toks prastas. Aš jo nemyliu. Niekada nemylėjau. Jam buvo svarbu tik tiek kad aš graži, kad galėtų pasipuikuoti manimi. Man pasidarė silpna.

Taigi mano meilė yra Domas. Tai neužginčytina. Žmogus kurio aš taip nemėgstu. Jis tarsi supermenas visada būna laiku ir vietoje. Bet aš nenoriu to pripažinti. Aš bijau, jį prarasti todėl ir nekovoju toliau. Mano praeitis visada mane slėgė man buvo negera nuo jos. Abėjoju ar aš tikrai turėčiau čia, Kaune draugų jeigu ne tyla. Ilgai tas netruks. Tai jaučiau. Reikia imtis to. Reikia užkariauti visų prisipažinimą.Kartu ir pasakyti Domui apie mane tai. Kol jis to nesužinojo iš kitų lūpų.

Netikėtai man paskambino nežinomas numeris. Atsiliepiau.

- Laba diena,- tarė pagyvenęs vyras. –Ar su Gintare Vasiliauskaite kalbu?

- Taip,- nedrąsiai atsakiau .

- Aš esu iš policijos. Jūsų motina, Giedrė Vasiliauskienė pateko į avariją ir yra sunkiai sužeista. Ji guli centrinės ligoninės renimacijoje.

X. [tęsinys]

- Gintare, ką tu čia po velniais veiki?
Jis buvo taip arti.Prie pat manęs.
- Neįsivaizduoju,- tariau ir nuraudau.
Tada jis įsiskverbė į mano lūpas. Buvo malonu. Bet visvien negalėjau pakęsti ,kad manimi naudojasi. Ypač jis...
kai bučinys buvo baigtas pyliau jam galvon.
- Atsiprašau???
-Atleisk. Nesusivaldžiau. Tu tokia graži...,- šiek tiek sutirkęs tarė jis. - Nebijok mūsų niekas nematė.
-Tikėkimės ,kad niekas nematė,-piktai pataisiau
-Na nepyk,- tarė jis ir šyptelėjas nuėjo.
Atsistojau. Taip pat nuėjau.
***
Jaučiausi išnaudota. Ir pikta. kokio velnio ten lindau?Kartais mano protas veikia tikrai keistai.
Po mokyklos nuėjau pas Tomą. Kaip visada puikiai praleidome laiką. Neužsiminiau jam tik apie bučinį. Neabejoju jis būtų supykęs. Kartais verta patylėti.

X.Taip!

Sveiki. Kaip matau skaitovų daug, bet sekėjų tik tai 7... Jeigu skaitote tai būkite geri tapkite sekėjais!
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Atsikėliau pusę šeštos ryto ir nebegalėjau užmigti. Šiandiena turėjo išaušti sekmadienis. Nemaloniai nusipurčiau ,pagalvojusi kiek daug turėsiu šiandiena nuveikti. Būtų kur kas paprasčiau jeigu nebūčiau tokia bailiukė.
Pragulėjau galvodama visą valandą ir atsikėliau. Visi dar miegojo tik Dodžis pabudo su manimi. Pašėriau jį ir pavalgiau pati. Paskui apsirengiau savo juodus, beveik pilkus džinsus ir pilką džemperį su žydromis rožėmis. Apranga buvo tinkama.
Paskui atsisėdau ant sofos ir sušukavau šuniuką kuris jau baigė valgyti ir smalsiai žiūrėjo savo juodomis akytėmis.
Tai atlikus įsijungiau televizorių. Nors nerodė nieko mane dominančio reikėjo prastumti laiką.
Žinoma taip ir buvo. Kai išjungiau televizorių buvo dešimta ir jau galėjau eiti.
Rytas buvo niūrus ir ūkanotas. Apsirengiau juodą odinę striukę ir išėjau.
Ėjau tiesiai į rajono vidurį rankoje laikydama popiergalį kurį man vakar davė Kamilė.Ėjau, ėjau, ėjau. Tada pamačiau. Tai buvo gražus, balto mūro namas su rusvu stogu.Gražus sodas aplinkui ir dideli langai negadino vaizdo. Neatsispyriau pagundai slapčiomis apžiūrėti namą iš visų pusių. Susilenkusi taip ,kad pro langą manęs nesimatytų įėjau į kiemą. Sodas buvo dar gražesnis ne namas. Kad geriau galėčiau apsižvalgyti, atsitūpiau vietoje kur nėra langų. Čia nebuvo vėjo ir diena neatrodė tokia niūri. Tada pajutau šiltą ranką sau ant peties. Pašiurpau nes jau žinojau kas tai...
[tęsinys jau rytoj]

IX. Vėl naujos pažintys.

Šiandiena išaušo Lapkričio pirmoji. Mirusiųjų pagerbimo šventė. Aš ją švenčiu. Kas žino ,kada ateis mūsų laikas gulėti giliai po žeme, nejausti nieko. Užmigti amžinu miegu.Ateis laikas kai ir mus lankys giminės per šią šventę.Nors mes ir to nejausime ,jie ateis pagerbti mūsų jeigu mes eisime dabar.
Kaune man nebuvo ko lankyti.Tėvai išvažiavo į Vilnių. Aš pasilikau. Per daug blogi prisiminimai liko ten, sostinėje.
Pagaliau gavome atostogų. Nors šiek tiek atidėjau susitikimą su Domu. Nesinorėjo jam sakyti "viskas baigta" Juk jis toks keistas abejoju ar jis supras ką turėjau omenyje. Ką gi, dabar turėjau savaitę pasiruošti. Gerai pagalvojau ir supratau kad to laiko turi užtekti.Privalo.
Šeštadienis. Išlipau iš lovos beveik per pietus. Pirma tai, kad miegojau iki dvyliktos. Paskui dar valandą padrybsojau ir atsikėliau. Nosies jau nebeskaudėjo. Aš buvau garantuota ,kad jos nuo manęs atsikabino. Nors ir kaip kvailai pasirodžiau mano elgesys nebuvo pagirtinas. Aš niekada nebuvau saldainis. Esu tiesiog rami būtybė kovojanti už savo teises. Neseniai pradėjau jas ginti.
Šiandiena buvo neįdomi diena. Visi išvažinėję lankyti mirusiųjų. Dabar jau gailėjausi nevažiavusi.
Vėl lepinau savo šuniuką. Iš neturėjimo ką veikti , vėl jį maudžiau, šėriau. Dar sutvarkiau namus. Netgi abu aukštus.
Tada išėjau į lauką. pasiėmiau Dodžį. Ir išėjau į savo rajoną. Čia praleisdavau nedaug laiko. Man labiau patiko pats Kaunas.
Mačiau kaip žaidžia vaikai. Aš tikrai buvau per didelė žaisti su pradinukais. Nors visi pribėgo paglostyti Dodžerio, ilgai neužsibuvau šiurkščiai nuėjusi. Man buvo visiškai neįdomu ką jie apie mane manys.
Tada pamačiau ir savo metų merginą. Ji buvo vieniša, sėdėjo ant suolelio. Maigė telefoną.Pamačiusi mane greitai pakėlė akis. Kai mūsų žvilgsniai susidūrė aš jai šyptelėjau.Ji man atsakė tuo pačiu. Aš pradėjau:
- Sveika. Galiu prisėst?
Ji apstulbo. Bet nepasimetė.
- Labas. Taip gali.
Aš atsisėdau. Pasiėmiau Dodžį ant kelių. Mergina jį paglostė. Aš jai nieko nesakiau.
-Koks tavo vardas?,- draugiškai šyptelėjau.
- Kamilė,-atsakė ji. - O tavo?
- Gintarė.Jis- Dodžeris ,- parodžiau į šunį.
- Mielas vardas.Tu čia kur nors netoli gyveni? Aš tavęs neesu čia mačiusi.
- Taip. Mes naujakuriai. Gyvename truputį už rajono.
- O čia tas gražus namas,- nusistebėjo ji ir atsiduso.
- O tu vietinė?,- pasidomėjau. Tai tikrai buvo įdomu.
- Taip. Gyvenu čia netoli.
Taip užsiplepėjome. Ji iš mūsų mokyklos. Tik iš kitos klasės.
Paskui mane pagavo smalsumas. Kurgi gyvena Dominykas?
- O ar žinai kur gyvena Dominykas Vait...Vaitkevičius?
Ji atsisuko į manę ir įtariai pažvelgė
- Na, taip. Dar vienas turtuolis su gražiu namu. Jis gyvena Medetkų gatvėje. Pats gražiausias namas.
-Aišku. Gerai aš jau eisiu. Iki.
Atsistojau ir pamojau jai. Ji nusišypsojo.Aš irgi.
Jau buvo vakaras. Taigi nusimaudžiau, dar kiek pasėdėjau prie kompiuterio ir nuėjau miegoti. Rytoj vykdysiu savo planą...

VIII. Nuo šalto prie karšto.

Sveiki.
Pirma noriu tarti didelį ačiū tiems kas skaito.Pas mus jau apsilankė 180 žmonių iš skirtingų kompiuterių. Labai džiaugiuosi tokia sėkme ir tikėkimės istorija bus verta visų mano pastangų ir jūsų kantrybės.
Didžiulis AČIŪ visiems kas skaito ir žinoma, tiems kas mane įkvėpė rašyti :)
Julija.
_______________________________________________________________________
Ir vėl rytas, ir vėl klaiki diena. Kartais man nesinori pabusti iš be sapnio miego. Jau geriau miegoti negu atsikelti ir jaustis kaip košmare.
Buvo penktadienis. Saulės nesimatė ir pūtė žvarbus vėjas. Medžių lapai buvo nukritę ir pageltę. Smarkus vėjas vertė juos šokti.
Atsikėliau kaip visada septintą valandą ryto. Iš karto apsirengiau. Juodas megztukas ir balti marškinėliai apačioje. Tada pilki siaurėjantys džinsai ir kaip nekeista balti, dailūs sportbačiai.
Susirišau kuklų kuodą iš savo blondiniškų plaukų.
Į autobusą įsėdau pusę aštuntos. Domas pasikvietė sėstis šalia išspirdamas kažkokį kitą draugelį.
Mes kalbėjomės taip, kaip seniai nesikalbėjome. Jaučiausi gerai nejausdama įtampos. Mes neišsiyrėme net tada kai žengiame į klasę. Jis Edvardą išgrūdo iš suolo tiesiogine to žodžio prasme.Atsisėdau šalia. Ugnė su manimi už tai nebekalbėjo.Kaip supratau ji Domą myli jau nuo pradinių klasių ,o jis į ją dėmesio nekreipia. Skaudu, bet toks jau gyvenimas.
Mes pokalbio nebaigėme net tada kai prasidėjo Lietuvių kalbos pamoka. Mokytojai mylėjo mus taigi į tai nereagavo.
Bet pertrauka atėjo ir mums teko išsiskirti.Aš nuėjau į lauką Ten susitikau su Migle.
-Sveika,- tariau ir apsikabinome.
-Labas. Seniai matyta,- atsakė ji ir atsisėdome.
- Tu irgi. Tai kaip gyvuoji? ,- nuoširdžiai paklausiau.
- Gerai. O tu?
- Normaliai.Jau šiek tiek apsipratau su Kauno "chebra"
Miglė nusijuokė savo tobulu juoku.
- O čia tiesa kad jūs su Domu pora?,- smalsiai paklausė. Regis tai jai labai rūpėjo.
- Ne. O kas taip sakė?,- dabar juokiausi aš.
- Ugnė kas gi dar. O žiūrėk kas ateina.
Ji parodė į Ingridą ir Žaneta. Jų lašininiai kūnai smarkiai drebėjo.Bet jos artėjo link manęs žvelgdamos į akis.Atsistojau. Miglė irgi.
-O žiūrėkit mūsų fyfa.
- Aš ne jūsų fyfa,- pabrėžiau žodį fyfa.
-Koks skirtumas. Ei, pupyt dar vienas žodis ir pamatysi kas tau bus.
- Pirma tai, kad skirtumas didelis o antra ,kad jūsų lašinių bombos bijo tik visiški bailiai.
Žinojau kad dabar prisišnekėjau. Ingrida puolė mane. Aš gyniausi. Tėškiau jai į veidą iš kietai suspausto kumščio. Tada ji mane prirėmė prie sienos. Skaudžiai gavau į galvą. Iš mano nosies pasipylė kraujas. Iš visų likusių jėgų dėjau jai į tarpkojį. Tada ją kažkas atitraukė. Tai buvo kaip visada didvyris Domas. Pylęs jai į galvą gerai nuėjo į mane nei ne atsisukęs. Ingrida su savo "būriu" nuėjo. Miglė pakraupusi pripuolė prie manęs.
-O dieve, Gintare. Einam pas sesutę.
-Ne. Veliau ims klausinėti kas buvo ir bus blogai.
-O tu niekam nesakysi?,- nustebo ji. - Gi tau iš nosies taip bėga kraujas kaip upelis.
-Ne nesakysiu. O tą upelį kaip nors užkišiu. Vis vien neisiu į šią pamoką.
-Aš irgi neisiu. Pasiliksiu čia su tavimi.
Nudžiugau. Miglė tikrai buvo gera mano draugė.
Šiaip taip užkišau nosį ir sustabdžiau kraujavimą.Tai truko apie pusvalandį.Veliau su Migle gėrėme arbatą ir taip plepėjome. Skausmas man beveik praėjo. Bet toms panelėms aš neatleisiu.Niekada.
Po dar keturių pamokų grįžau namo. Persirengiau ir mano telefonas supypsėjo. Parašė Tomas. Klausė, ar nenorėčiau susitikti. sutikau. Tiksliau pasikviečiau į savo netobulos švaros namus. Jis atvažiavo po pusvalandžio.
Išsivirėme arbatos (jis kavos) ir plepėjome. Su juo buvo taip pat lengva kaip ir su Migle ar Domu. Tik žinau ,kad jaučiau jam kažką daugiau negu aniems.
Ir gavosi taip kad jis man pasiūlė būti jo mergina. Sutikau nedvejodama ir net nepagalvojau ,kad dabar savo iš gelbėtojui turiu sakyti "iki".
Tomas mane pabučiavo išeidamas. Į tai atsakiau teigiamai.
Po šito ir diena tapo normalesnė. Ir gyvenimo saulė vėl švytėjo man. Užmiršau visus mokyklos įvykius. Mano galvoje buvo tik jis ir jo gaivių kvepalų kvapas. Aš įsimylėjau jį. Tikrai taip.

VII. Kas per....?

Ir dar vienas rytas. Ir dar viena diena.Viskas atsibodę, banalu.
Po gražaus sapno atsipeikėjau tik autobuse. Man pykino.Smarkiai.
Tada pažiūrėjau į savo aprangą.Vis dėl to transo būsena dar moku derinti rūbus.Buvau nejutri. Pati savęs nepažinau.Išsitraukiau telefoną. Buvo gautos penkios žinutės.Man ir toliau grąsino tos trys.
Tada įvyko tai ko nesitikėjau. Man susvyravo kojos.Aš vos laikiausi.Ir pačia sąmonės praradimo akimirka pajutau šiltas rankas kurios mane sugavo...
Nežinau kas buvo toliau.Pabudau savo lovoje su visais drabužiais. Šalia sėdėjo mano košmaras. Dominykas kurio aš taip nemėgau.Žvelgė į mane labai abėjingai, turbūt kirbėjo mintys kodėl nepaliko manęs autobuse. Buvau garantuota kad jis čia mane atitempė ir rankos buvo ne Tomo, o jo.
- Domai??? Ką čia dirbi? ,- paklausiau.Sunku buvo mastyti.
- Ė ramiau. Tu nualpai autobuse taigi tave teko partempti namo. Raktus radau tavo kuprinėj. Be to gražus šunytis. Koks jo vardas?
Jam ant rankų tupėjo mano Dodžis.Tada supratau viską.
- Jo vardas Dodžeris.Kiek aš valandų išgulėjau?
-O fainas vardas. Na... Dabar jau dvylikta tu nualpai pusę aštuonių. Taip kad jau ilgokai.Be to, tavo telefonas vibravo nesustodamas.
-O dieve... O nežinai kas skambino?
- Nežinomi numeriai. Ir dabar skambina.
Jis padavė man telefoną. Skambino tos pačios kaip ir visada. Padaviau ragelį Domui.
- Tu kalbėk.
Jis atsiliepė.Iš veido išraiškos supratau ,kad jį keikia.Jis neatsiliko. Dėjo į šuns dienas jas taip pat.Ir gerai. Gal atstos nuo manęs.
Baigęs pokalbį jis tarė:
- Gerai aš jau eisiu. Susitiksime rytoj.
Jis man nedavė pakilti iš lovos. Pamojavau jam ir likau viena. Viena kaip visada.
Atsinešiau kompiuterį, pasidariau arbatos. Užsileidau trankia muziką ant viso garso.Bet veliau persigalvojau.Išjungiau ją ir prisėdau prie pianino. Grojau "Earth song", kartu padainavau. Kaip seniai tai dariau. Prisiminiau visą savo nelaimingą gyvenimą. Tai buvo patys nemaloniausi prisiminimai.
Tada prisiminiau Tomą. Gi šiandiena turėjome susitikti. O dieve! Puoliau rengtis šukuotis ir kitaip gražintis.
Tada sėdau į autobusą ir pirmyn į Kauną. Jis jau buvo toks pažįstamas.Gal net labiau negu Vilnius. Čia aš vaikščiojau su draugėmis draugais... O ten neišeidavau iš namų. Gal dėl to.
Kelionė buvo trumpa. Išlipau ir nukaukšėjau iki susitikimo vietos. Jis manęs jau laukė.
- Labas. ,- pasisveikinau ir nuraudau. Jis to nepastebėjo.
- O labas. Galvojau ,kad nebe ateisi.
- O kaipgi neateisiu? Gerai tai eime? ,- Norėjau greičiau kažką daryti. Nesvarbu ką.
Mes ėjome į parką. Kalbėjomės apie viską: mokyklą, namus, draugus... su juo buvo linksma.
Vakarui artėjant jis išsitraukė cigaretę.
-Nori?,- paklausė.
- Ne ačiū,- atsakiau. - aš nerūkau.
- Aišku ,- nenustebęs atsakė ir užtraukė.
Kelias minutes palaukiau kol jis parūkys. Tada parvežė mane namo. Atsisveikindami apsikabinome.
Vakare ilgai galvojau apie dieną. Kaip keistai. Iš ryto su Domu o po piet su Tomu. Ar ne per daug sau leidi ,Gintare?
Į šį klausimą mintimis atsakiau:
" Juk ir mano valanda turi ateiti.Gyvenimas gali būti ir laimingas"