IX. Vėl naujos pažintys.

Šiandiena išaušo Lapkričio pirmoji. Mirusiųjų pagerbimo šventė. Aš ją švenčiu. Kas žino ,kada ateis mūsų laikas gulėti giliai po žeme, nejausti nieko. Užmigti amžinu miegu.Ateis laikas kai ir mus lankys giminės per šią šventę.Nors mes ir to nejausime ,jie ateis pagerbti mūsų jeigu mes eisime dabar.
Kaune man nebuvo ko lankyti.Tėvai išvažiavo į Vilnių. Aš pasilikau. Per daug blogi prisiminimai liko ten, sostinėje.
Pagaliau gavome atostogų. Nors šiek tiek atidėjau susitikimą su Domu. Nesinorėjo jam sakyti "viskas baigta" Juk jis toks keistas abejoju ar jis supras ką turėjau omenyje. Ką gi, dabar turėjau savaitę pasiruošti. Gerai pagalvojau ir supratau kad to laiko turi užtekti.Privalo.
Šeštadienis. Išlipau iš lovos beveik per pietus. Pirma tai, kad miegojau iki dvyliktos. Paskui dar valandą padrybsojau ir atsikėliau. Nosies jau nebeskaudėjo. Aš buvau garantuota ,kad jos nuo manęs atsikabino. Nors ir kaip kvailai pasirodžiau mano elgesys nebuvo pagirtinas. Aš niekada nebuvau saldainis. Esu tiesiog rami būtybė kovojanti už savo teises. Neseniai pradėjau jas ginti.
Šiandiena buvo neįdomi diena. Visi išvažinėję lankyti mirusiųjų. Dabar jau gailėjausi nevažiavusi.
Vėl lepinau savo šuniuką. Iš neturėjimo ką veikti , vėl jį maudžiau, šėriau. Dar sutvarkiau namus. Netgi abu aukštus.
Tada išėjau į lauką. pasiėmiau Dodžį. Ir išėjau į savo rajoną. Čia praleisdavau nedaug laiko. Man labiau patiko pats Kaunas.
Mačiau kaip žaidžia vaikai. Aš tikrai buvau per didelė žaisti su pradinukais. Nors visi pribėgo paglostyti Dodžerio, ilgai neužsibuvau šiurkščiai nuėjusi. Man buvo visiškai neįdomu ką jie apie mane manys.
Tada pamačiau ir savo metų merginą. Ji buvo vieniša, sėdėjo ant suolelio. Maigė telefoną.Pamačiusi mane greitai pakėlė akis. Kai mūsų žvilgsniai susidūrė aš jai šyptelėjau.Ji man atsakė tuo pačiu. Aš pradėjau:
- Sveika. Galiu prisėst?
Ji apstulbo. Bet nepasimetė.
- Labas. Taip gali.
Aš atsisėdau. Pasiėmiau Dodžį ant kelių. Mergina jį paglostė. Aš jai nieko nesakiau.
-Koks tavo vardas?,- draugiškai šyptelėjau.
- Kamilė,-atsakė ji. - O tavo?
- Gintarė.Jis- Dodžeris ,- parodžiau į šunį.
- Mielas vardas.Tu čia kur nors netoli gyveni? Aš tavęs neesu čia mačiusi.
- Taip. Mes naujakuriai. Gyvename truputį už rajono.
- O čia tas gražus namas,- nusistebėjo ji ir atsiduso.
- O tu vietinė?,- pasidomėjau. Tai tikrai buvo įdomu.
- Taip. Gyvenu čia netoli.
Taip užsiplepėjome. Ji iš mūsų mokyklos. Tik iš kitos klasės.
Paskui mane pagavo smalsumas. Kurgi gyvena Dominykas?
- O ar žinai kur gyvena Dominykas Vait...Vaitkevičius?
Ji atsisuko į manę ir įtariai pažvelgė
- Na, taip. Dar vienas turtuolis su gražiu namu. Jis gyvena Medetkų gatvėje. Pats gražiausias namas.
-Aišku. Gerai aš jau eisiu. Iki.
Atsistojau ir pamojau jai. Ji nusišypsojo.Aš irgi.
Jau buvo vakaras. Taigi nusimaudžiau, dar kiek pasėdėjau prie kompiuterio ir nuėjau miegoti. Rytoj vykdysiu savo planą...