XI. To Negali Būti.

Štai pradėjo kristi sniegas. Kalendorinė žiema dar nebuvo prasidejusi, iki to liko dar gerų dešimt dienelių.

Snaigės visada mane žavėdavo. Atsisėdau ant palangės. Ji buvo šilta. Prasidėjo šildymo sezonas. Pažvelgiau pro langą.Jos taip gražiai sukosi ore, lėtai leidosi ant suledijusios žemės.

-Gintare! ,- šūktelėjo man mama iš virtuvės. Aš pašokau.

-mieloji, aš važiuoju į parduotuvę. Greitai grįšiu.

-Gerai,- sutikau. Visada mėgau likti viena namuose.Mano mintys jau kvietėsi draugus į svečius.

Motina apsivilko paltą ir išėjo. Rankomis prilaikiau Dodžį ,kad neišbėgtų kartu.

Pasikviečiau Ievą. Su ja susipažinau prieš kelias dienas. Simpatiškoji mano draugė atėjo pas mane greitai, visa snieguota.

-O sveika.

- Oh... pūga. Labas,- pasisveikino ji ir nusivilko savo juodą striukę. Tada nuo savo rudų plaukų nusivalė snaiges.

- Einam į mano kambarį. Gersi arbatos ar kavos?,-pasiteiravau.

- Gersiu gal...arbatos.

Į puodelius įdėjau arbatos pakelius. Tada užpyliau verdančio vandens ir padėjus arbatinuką nuėjau prie laiptų. Ieva iš paskos. Ji gerai nežinojo kur mano kambarys.

Mano kambarys buvo šaltos, žalios spalvos. Per vieną sieną buvo didelė juodo medžio lentyna. O už durų iškišimo komoda.pačiame iškišime buvo įrengta spinta. Visada ji man patiko.Ant komodos stovėjo kvepalų bonkutės , mažas manikenas-kabyklėlė papuošalams. Per vidurį buvo lova,ant jos Dodžis ir nešiojamasis kompiuteris. Nieko prabangaus, tačiau ir ne sena.

Ieva įdėmiai apžiūrėjo mano kambariuką. Apstulbusiomis akimis ji atsisuko į mane ir pradėjo liaupsinti.

- Vaaau. Koks gražus kambarys.

- Nejuokaujam,-tariau ir atsisėdome ant lovos. Ėmėme tarkšti.Su ja pašnekesiai buvo tokie stulbinamai lengvi. Kad ir leptelėdavau kokią nesąmonę regis ji to nepastebėdavo. Dievinu tokias akimirkas kai gali negalvoti. Nuo minčių apie nelemtą gyvenimą plyšdavo galva.

Ievai išėjus kai ką supratau. Tai kas man drąskė širdį.

Per stulbinamai trumpą laiką supratau ,kodėl mano vaikinas man atrodo toks prastas. Aš jo nemyliu. Niekada nemylėjau. Jam buvo svarbu tik tiek kad aš graži, kad galėtų pasipuikuoti manimi. Man pasidarė silpna.

Taigi mano meilė yra Domas. Tai neužginčytina. Žmogus kurio aš taip nemėgstu. Jis tarsi supermenas visada būna laiku ir vietoje. Bet aš nenoriu to pripažinti. Aš bijau, jį prarasti todėl ir nekovoju toliau. Mano praeitis visada mane slėgė man buvo negera nuo jos. Abėjoju ar aš tikrai turėčiau čia, Kaune draugų jeigu ne tyla. Ilgai tas netruks. Tai jaučiau. Reikia imtis to. Reikia užkariauti visų prisipažinimą.Kartu ir pasakyti Domui apie mane tai. Kol jis to nesužinojo iš kitų lūpų.

Netikėtai man paskambino nežinomas numeris. Atsiliepiau.

- Laba diena,- tarė pagyvenęs vyras. –Ar su Gintare Vasiliauskaite kalbu?

- Taip,- nedrąsiai atsakiau .

- Aš esu iš policijos. Jūsų motina, Giedrė Vasiliauskienė pateko į avariją ir yra sunkiai sužeista. Ji guli centrinės ligoninės renimacijoje.