III.Išgamos ir niekšeliai – traukia kaip magnetas.

Aš buvau teisi. Diena buvo tragiška. Nekenčiu jo. Idiotas.
Nuėjau į Rusų kalbos kabinetą. Žinoma, vėl buvo laisva vieta tik pas jį. Pasitelkiau visus savo gebėjimus bendrauti ir priėjau prie tokios blondinės.Pradėjau ją kalbinti:
-Labas. Koks tavo vardas? ,-kiek tik galima maloniau pasiteravau.
Ji atrodė nustebusi. Bet labai pasikėlusi.Vis dėl to atsakė:
-Labas. Ugnė. Tu turbūt ta Gintarė naujoji?
- Taip aš ta naujoji Gintarė,- patvirtinau. – Kur tu sėdi?,- paklausiau.
- Trečiame suole prie sienos. Tu turbūt sėdi su Domu?,- svajingai atsiduso ji. Matėsi ,jog ji įsižiūrėjusi jį.To man ir tereikėjo.
- Klausyk, gal nori pasikesti vietomis? Supranti...,- pradėjau sukti smegenis kaip ją apgauti. – Supranti man reikia susipažinti su kitais ir tai būtų puki galmybė.
Jos akys nušvito. Jau žinojau atskaymą.
- Na...Gerai.
Greitai persikeitėme vietomis. Už durų pasirodė jis. Vos pažvelgęs į suolą susiraukė.
- Ei tu, kekše ką čia veiki? Dink iš mano suolo.
Matėsi ,kad tai ją įžeidė.Bijojau ,kad ji persigalvos.
- Dabar aš čia sedėsiu.Mes su Gintrę apsikeitėm vietomis.Man daugiau nėra vietos.
Jis į tai sureagavo nekaip.Atsiuko į mane priekaištingu žvilgsniu, reiškiančiu „Mes dar pasikalbėsim“
- Na gerai. Tik nebandyk savo blusų paleisti man ant galvos, nes tada tikrai vošiu tau į galvą.
Tada nuskambėjo skambutis. Prasidėjo varginančios pamokos...
Pamokos praėjo labai sklandžiai. Daugiau Domas nieko nepasakė nei man ,nei Ugnei. Mes su ja irgi nebendravom. Dabar sedėjau su Deira. Labai simpatiška. Susipažinau ir dar su kelais žmonėmis.Labiausiai bendravome su Dovile. Ji galėtų būti mano geriausia draugė. Gaila, kad sedėjome ne kartu.
Bet štai ir praėjo beprotiškai lengvos pamokos. Vėl teks važiuoti autobusu su...juo. o dieve...
Mesu susitikome stotyje. Vos pamatęs mane jis vilko akimis priėjo ir tarstelėjo:
- Kodėl pabėgai?
- Neaišku? Nes esi kvailys,- pabrėžiau žodį „kvailys“.Jis nustero.
- Ką gi teks grįšti.Nes Ugnė yra dar didesnė nevykelė už tave. Arba palikit mane sedėti vieną, pasikviesiu chebros. Tik ne su ja.
- Kviesk aš iš savo vietos nejudėsiu. Man patinka Deira.,- pamelavau. Ačiū dievui jau atvažiavo autobusas. Įšokau į jį ir sėdau priekyje.Jis- šalia. Košmaras.
Bet vis dėl to jis tylėjo.Paskendęs savo mintyse.Kaip ir aš.
Kelionė buvo ilga, varginanti. Bet kaip ir viskas aplinkui ji baigėsi. Išlipome.Įtempta tyla baigėsi.
- Čiau išgama.
- Iki liurbi.
Taip ir išsiskyrėme.Gal ir nelabai kaip atrodė. Bet koks man skirtumas?Kas jis man?
Tokiomis mintis dar pusę kilometro kėbilnau pėščiomis.Jau grįžusi namo pastebėjau, kad naujasis namas yra dailus. Kokia nepastabi buvau. Turbūt visas šitas velnias mano protą visiškai susuko.Persirengiau kasdieniniais drabužiais ir pašėriau šunį.Tada pavalgiau pati ir išėjau su nešiojamu kopiuteriu į terasą. Panaršiau internete. Nieko gero. Iš nuobodulio apsivilkau sportinius drabužius ir su šunimi Dodžeriu išėjome pasivaikščioti. Jis- jorkšyriukas.Dar iš Vilniaus jį atsivežėme. Mano meilė.