I. Naujas gyvenimas.

Visada galvojau, kad norėčiau susikeisti gyvenimais. Su kuom nors. Pavyzdžiui su Marta ar Dovile. Nors atrodo, turiu viską ko noriu, nesijaučiu laiminga. Na, nėra ko stebėtis. Aš augau be meilės. Tėvai visada vertė mane daryti ko jie nori ir būdavo visai nesvarbu ar aš to noriu. Labai norėjau groti gitara, bet tėvams tai nepatiko ir prievarta išgrūdo mane į muzikos mokyklą groti pianinu. Pirmomis savaitėmis nelankiau, protestavau bet as baigėsi tuo ,kad tėvai pradėjo mane vežioti ten.

Nuo to laiko praėjo du metai. Mano gyvenimas smarkiai pasikeitė. Tada man tebuvo trylika.O dabar penkiolika. Aš subrendau. Mano galvoje jau nebėra vien tik draugai. Man rūpi ir mano išvaizda, į mokslą žiūriu rimčiau, o ant lovos jau nebestovi minkšti žaislai. Veidas jau nebespuogotas.

Rytas, nuo kurio viskas prasidėjo buvo nieko neišsiskiriantis. Na gerai, truputį. Aš buvau naujokė Kauno „Atžalyno“ Vidurinėje.Mes atsikėlėme iš Vilniaus į Kauno pakaraštį.

Kadangi mokykloje reikėjo būti dešimtą valandą ryto aš atsikėliau lygiai aštuntą. Dar penkiolika minučių pasivarčiusi lovoje, pakilau.

Apsirengiausavo juodą, aksominę suknelę kuri tobulai derėjo prie mano odos, pilkas timpas, juodus batelius ant nemenko kulno ir ant ilgos, sidabrinės grandinėlės didelį, apvalų, juodą burbulą.Su pikai lakuotais nagais atrodžiau įspūdingai.

Pasidažiau akis prie aprangos derančiais šešėliais ir persibraukiau blakstienas tušu.Tada čiupau juodą mažą delninukę ir išėjau. Buvo pusę dešimt. Kol su nemaloniai kratančiu troleibusu nusigavau iki naujosios mokyklos liko dešimt minučių susirasti kabinetą. Nebuvo sunku. Prie durų truputį sustojau.Atsidusau ir įžengiau į vidų.

Kabinetas buvo dailus. Visi suolai buvo nauji, o spintos irgi nebetarybinės. Viskas gerai. Mano naujoji auklėtoja buvo Vasilionienė – Lietuvių kalbos mokytoja. Jos dar nebuvo. Vos pravėriau duris, visi sužiuro į mane.Merginos puolė šinpždėtis. Kai kurie šūktelėjo „Labas“ bet aš neatsakiau. Trokšdama pabėgti nuo visų akių nuėjau į galą. Ten buvo tik viena laisva vieta.Šalimais išvaizdaus rudaplaukio.

Priėjau prie jo suolo.

- Čia negalima tau sėst,- pašaipiai metė man.

- Tu man neuždrausi,- atkirtau jam ir atsisėdau. Visi toliau spoksojo į mane. Vaikinas sėdintis šalimais manęs suprato, kad šią kovą jis pralaimėjo.

- Koks tavo vardas gražuole?

- Gintarė,- kaip įmanydama stengiausi nepraodyti jog atrodau sutrikusi. –O tavo?

Jis nsuišypsojo.

- Domas.

Domas – gražus vardas. Kaip ir jo savininkas.

Tada įžengė auklėtoja. Jai buvo virš keturesdešimt. Bet neatrodė tokia sena.Ir nepikta.

Tada visi klausėmės jos paskaitos. Nebuvau vienintelė praleidžianti jos žodžius pro ausis. Troškau ,kad diena baigtusi kuo greičiau. Arba bent jos nuobodžios šnekos. Tada mano dėmesį patraukė vienas sakinys:

- O dabar metas pristatyti naujokus. Kai pašauksiu prašau atsistoti.

Atsidusau. Šito mažiausiai troškau. Ji pradėjau šaukti vaikus. Mūsų buvo kokie penki. Ir svarbiausia paskutinė buvau aš. Vos pradėjau stotis klasėje buvo mirtina tyla. Žiūri įbedę į mane akis jau visi ,net auklėtoja.

Nusišypsojau visiems ir vėl atsisėdau. Nors mieliau būčiau išbedusi akis visiems.