II. Blogiausios akimirkos. Turbūt.

Kita dienos pusė praėjo nuobodžiai. Grįžau namo su tėvais. Parsivežiau kalnus vadovėlių prastokos išvaizdos. Jei būtų mano valia mokytumėmes iš elektroninių vadovėlių- jie nesusilamdo.

Rytojumi nesidžiaugiau tuo labiau. Teko keltis septintą nors taip nesinori. Vos vos atsispyriau pagundai neiti pačią pirmą dieną neiti – man dar vasara.

Nusiprausiau po šaltu vandeniu, apsirengiau savo juodus siaurėjančius džinsus, pilką , laisvą palaidinę su juodu diržu po krutine ir vakarykščius juodus batelius. Atrodžiau kukliau nei vakar. Dar nusivaliau pilką laką. Jį pakeitė baltas su dailiais juodais ornamentais kampučiuose. Dirbau valandą.

Nevalgiau pusryčių. Tik pasiėmiau didelę tašę per petį ir išėjau į stotį.

Buvo dar anksti ir man teko dar palaukti. Laukė ir daugiau žmonių. Nepažinau nei vieno. Na išskyrus vieną.

Tai buvo tas pats vaikinas kuris man neleido sėstis. Šįkart jis taip nesimaivė. Rankos kišenėse, juodas džemperis buvo tobulai prigludęs prie jo raumeningos krutinės.

Taip jis dailus. Tačiau toks bjaurybė ,kad jam tik pasvajoti apie mano draugystę- pagalvojau aš ir nusukau žvilgsnį. Bet jis mane pamatė ir aiškiai atpažino. Norėjau dingti. Bet nespėjau.Jis jau artėjo prie manęs. Pasiruošiau ir atsisukau.

Jis stovėjo prie manęs keistai išsiviepęs.Pradėjo kibti.

- Labas fyfute.

- Sveikas,- atsakiau. Apsimečiau ,kad neišgirdau žodžio „fyfa“.

- Tu gyveni netoli?,- kilstelėjo antakį jis.

- Taip. O ką?

- Tada mergyt tau teks priprast kad šį busiką kuris atvažiuoja valdau aš.

- Kaip suprast?,-nustebau. Nejaugi jis vairuotojo sunus?

- Taip ir suprast ,kad sėdu kur noriu ir nesvarbu ar užimta. Važiuoju nemokamai nes turiu pažinčių.

Jis pabrėžė žodį „nemokamai“ ir „sėdu kur noriu“

- Ir kas?,- slėpiau nustebimą.

- Taip kad nedrįsk sėsti mano vietoj.

- Nebijok neesu tokia stora kad netilpčiau kituose vietose.

- Kur tu šiandien sedėsi? Aš tavęs tikrai nepriimsiu. Tu esi išgama.

Dabar jis mane įžeidė. Stebėtina, jis man patiko. Bet šitaip jam po kojomis kristi jam negalėjau.

- Koks tau skirtumas? Patikėk tikrai ne su tavimi, kvaily.

- Didelis prinsese.

Šiuos žodžius jis man pasakė tyliai prie pat mano veido. Man labai nepatiko toks artumas.

Pagaliau atvažiavo autobusas. Jį leidau pirmą kad išsirinktų vietą.Domas sėdo į galą. Bet jo elgesys mane nustebino.Pajutau jo ranką čiumpant manąją ir tempiant paskuj save į galą. Bandžiau pasipriešinti bet negalėjau. Jis per stiprus.

Sėdome pačiame gale. Dviese. Jis nepaleido mano rankos. Bandžiau jį atstumti žodžiais.

- Jau pakeitei nuomonę apie mane?

- O turėjau ją keisti?

- Tai kodėl dabar laikai mano ranką jei aš tau fyfišgamė?

- Todėl kad tu vienintelė mano amžiaus mergina suknistame autobuse,- pašaipiu juoku nusijuokė vaikinas.

- O būtina laikyti už rankos?,- pasidomėjau. Jo protas veikė labai keistai.

- Ne,- dabar jis nusijuokė nuoširdžiai. – galiu paleisti jei nori. Bet niekur neik. Gerai?

- Gerai.,- nenoromis prižadėjau. Kaip nors ištversiu. Tada pajutau ,kad vėl galiu judinti abi rankas. Patraukiau jas nuo jo.

Važiavome tylomis. Galvojau apie jo keistą elgesį. Bet kokiu būdu žinau ,kad draugai nebūsime. Per daug jisai trenktas.

Vos sustojus autobusui reikiamoje vietoje išokau. Nenorėjau būti su juo. Ar taip ar taip jis padarė mano dieną tragišką. Prisiekiau jam atkeršyti.Beprotis...